DIENOS SKAITINYS

KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS)
Kalėdų nakties Mišios
Iz 9, 1–3. 5–6; Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14
Kalėdų ryto Mišios
Iz 62, 11–12; Tit 3, 4–7; Lk 2, 15–20
Kalėdų dienos Mišios
Iz 52, 7–10; Žyd 1, 1–6; Jn 1, 1–18

Sekmadienio homilija

2017 liepos 9 d., šv. Jonų bažnyčia

XIV sekmadienis Mt 11,25-30

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Pradžiai mintį pasiūlė reklamos. Jos siekia, kad žmogus pirktų vis naują reklamuojamos firmos produktą, imtų reklamuojamo banko paskolą... Vizuali ar garsinė reklama sukonstruojama taip, kad žmogui ji sukeltų stygiaus ar nepakankamumo jausmą, o tada pasiūlomas išsigelbėjimas – prekė, kuri viską išsprendžia. Tu neužtikrintai jautiesi, nes tavo kosmetika ar dantų pasta nepakankamai gera, drabužiai nepakankamai gerai išskalbti, tau nesmagu tarp draugų, jei tavo telefonas ne paties naujausio modelio... Mes žinome, ko tau reikia, kad būtum laimingas. Mes „kompetentingai“ patariame – pirk mūsų prekę ir viskas išsispręs.

Pamokslautojams taip pat kyla pagunda evangeliją supaprastinti iki patarimų lygio. Bet evangelija nėra patarimų rinkinys. Tai – Geroji naujiena. Prie šios temos, tikiuosi, dar sugrįšiu kurį sekmadienį.

Matas šiandien išvardina 3 Jėzaus kvietimus. Mes, krikščionys, jo sekėjai, turėtume juos išgirsti. Jėzaus žodžiai gali padėti įveikti baimes ir nerimus, kurie vienaip ar kitaip mus paliečia. Jie gali įkvėpti drąsos būti savimi ir artintis prie Jėzaus tokie, kokie esame.

Pirmas kvietimas – „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate, esate prislėgti naštų...“ Mes nevargstame taip, kaip vargsta daugybė žmonių pasaulyje, kaip 60 milijonų pabėgėlių, kaip 150 milijonų vaikų, dirbančių kasyklose ir kituose sunkiuose darbuose, kaip šeimos, gyvenančios karo zonose. Tačiau vienaip ar kitaip patiriame ir sunkių dalykų. Išorinių ar vidinių. Kai kurios naštos susijusios ir su mūsų religija. Ne vienas krikščionis, pamąstęs apie tikėjimą, pirmiausia galvoja apie savo praeities nuodėmes. Ne vienas buvo mokytas, kad prieš akis vis turėtų savo nuodėmes, o ne nuolatinį Dievo atleidimą ir priėmimą. Jėzus kviečia susitikti ir kartu mokytis, ką reiškia Dievo meilė, atleidimas, dovanojama laisvė ir džiaugsmas. Be tokios patirties nebūsi Jėzaus sekėjas. Būsi tik religinių taisyklių įkaitas.

Antras kvietimas: „Imkite mano jungą, nes jis lengvas ir našta lengva“. Kad ir lengvas, bet vis vien jungas. Beje, graikiškas žodis lengvas gali reikšti ir gerai tinkantis. Taigi, Jėzaus siūlomas jungas mums individualiai geriausiai pritaikytas. Bet kas yra jungas? Tai toks įtaisas, kurį uždeda darbiniam gyvuliui ant kaklo, kad jis trauktų, pvz., vežimą ar plūgą... O kas galėtų būti Dievo jungas? Šeimų stovykloje vienas vaikas tai įvardino taip: šitas jungas yra, kai Dievas švelniai apkabina mūsų pečius.

Jeigu įprastai jungas įkinko, prispaudžia, išnaudoja, tai Jėzaus jungas, pats Jėzus, daro žmogaus gyvenimą žmoniškesnį. Ne tik jo paties, bet per jį ir aplinkinių.

Trečiasis kvietimas: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies ir rasite savo sielai atgaivą“. Mes turime mokytis iš Jėzaus žmoniškai gyventi. Norint geriau pažinti Jėzų, prasminga skaityti Bibliją, įsigilinti, įsimąstyti, kaip jis meldėsi Tėvui, ką jam reiškė jo valia, kaip suprato savo misiją, kaip elgėsi su įvairiais žmonėmis, pagaliau, kaip jis jautėsi... Jis kviečia sekti juo, nesiūlo lengvų išeičių, tik savo draugystę.

Gal tai ir galėtų būti svarbiausioji žinia? Man ją dar paryškina kita Jėzaus istorija, nutikusi Kafarnaume. Kai jis kalbėjo apie savo kūno ir kraujo sakramentą – Eucharistiją – daugelis klausytojų pasitraukė. Jiems atrodė neįtikėtina ar tiesiog per daug sunku patikėti tuo, ką Jėzus sako. Tada Jėzus kreipėsi į 12 apaštalų. Įsivaizduoju, kaip jis labai susijaudinęs paklausė: gal ir jūs norite mane palikti? Tada Petras spontaniškai, bet, man atrodo, labai giliai egzistenciškai pasakė: „O pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius“. Galiausiai, ir mes be Jėzaus nelabai turime pas ką eiti. Gal turime šeimą, artimus žmones, bendruomenes... Bet vis tiek šis klausimas išlieka. Todėl, kas benutiktų, kaip gyvenimas besusipainiotų, kaip dvasiškai ar fiziškai blogai besijaustume, tegul niekas mūsų nesulaikys nuo ryžto ateiti pas Jėzų. Pas ką daugiau eisime? Jėzus arba tik patarimai.

  _____________________________

 

2017 birželio 11 d., šv. Jonų bažnyčia

Švč. Trejybė

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 Moderniam žmogui, pasirodo angelas ir Dievo vardu paskelbia pasaulio pabaigą. Žmogus sako: „Aš netikiu į Dievą“. „Nieko tokio, ir Dievas tavimi netiki“ atsako angelas. Tai trumpas dialogas iš amerikiečių katastrofų filmo „Legionas“, atrodo, jis atspindi nūdienę prasmės ir pasitikėjimo krizę.

Man regis, nemaža dalis žmonių religijai abejingi, kita dalis gal klausia, kaip mums tikėti į Dievą, kai jo Bažnyčia mumis netiki ir nei mūsų padėties, nei mūsų pačių nesupranta. Pvz., kaip ji elgiasi su antrą kartą susituokusiais katalikais. Kalba dalykus tolimus nuo gyvenimo ir ne retu atveju atsuka nugarą. Drąsesni bažnyčios hierarchai išdrįsta pasakyti, kad ji nuo mūsų dienų atsilikusi maždaug 200 metų.

Kaip man tikėti Dievu, kai jo Bažnyčioje tiek netvarkos, net gi korupcijos... O kur dar veidmainiai, apsimetėliai šventeivos. Ką daugiau tokiam Dievo neigėjui gali pasakyti bažnytininkas profesionalas kaip tik tai, kad ir Dievas tavimi daugiau nebetiki, jis atitrauks nuo tavęs savo palaimą ir tada tikrai būsi pasmerktas, prakeiktas, sutriuškintas... Stiprūs žodžiai, bet jie ST Pakartoto įstatymo knygos 30 skyriaus.

Neskubėk, neskubėk, pasakytų mano teologijos profesorius, - šitose mintyse kažkur yra kirminas.

Jei tu ir sakytum – netikiu į Dievą, bet Dievas tiki tavimi, net ir tada, o galbūt dar labiau tada, kai tavo tikėjimas ima svyruoti. Jis nepalieka tavęs, net ir tada kai nesimeldi, kai apie jį net negalvoji.

Šiandien Švč. Trejybės šventė. Gali susidaryti įspūdis, kad ji mūsų tikėjimą padaro dar painesnį. Ji kalba apie tokį Dievo slėpinį, kurio protu nei aiškiai įžvelgti nei pilnai suvokti neįstengiame. Ar nepakaktų tikėti Dievu, dievybe, kosmine galia, likimu ar šiaip kuo nors didesniu už mus. Kam dar ta Dievo Trejybėje tikėjimo dogma ir ši šventė?

IV amžiuje Bažnyčioje iškilo konfliktas su Arijumi ir kitais teologais, kurie mokė, kad Jėzus Kristus nėra Dievas, o tik ypatingas žmogus. Bažnyčia turėjo atsakyti į jo mestą iššūkį ir mokė, kad mes tikime trejybėje vieną Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią. Bažnyčios istorijoje galime atrasti laikotarpių, kai Švč. Trejybės klausimas kėlė nesutarimų. Ir mūsų laikais dėl to esama skirtingų nuomonių. Man kelia įtarimą ypač tos, kurios į sudėtingus klausimus siūlo labai paprastus atsakymus.

Trejybe mes išpažįstame, kad Dievas nėra vienišas, kad jis yra asmuo ir kad Dievo klausimas galiausiai yra santykio klausimas. Ir aš esu asmuo ir man santykių klausimas yra esminis. Štai ir turime sąlyčio tašką.

Ši šventė klausia ir kviečia pamąstyti koks yra mano Dievas.

Ar jis tikrai yra toks, kokį skelbė Jėzus Kristus, kokį išpažįsta krikščionių tikėjimas, o gal aš tikiu, arba netikiu į piktą, mano nuodėmes skaičiuojantį, už gera atlyginantį, bet dar mieliau už bloga baudžiantį Dievą. Ar aš tikiu tą Dievą, kuris iš meilės sukūrė pasaulį, kuris norėjo ir nori, kad visi žmonės, ir aš konkrečiai būčiau laimingas? Ar aš tikiu, ar noriu tikėti tą Dievą, kuris eina ieškoti nuklydusios avelės, laukia sugrįžtančio vaiko ir nieko nepriekaištavęs jį apkabina, ar tikiu tą, kuris moko atleisti ir mylėti net priešus ir pats kryžiuojamas užtaria juos, ar aš tikiu tą Dievą, kuris išlieja savo Dvasią ant viso pasaulio žmonių, skirtingų tautų ir religijų, nes jam brangus kiekvienas žmogus. Ar aš tikiu tą Dievą, kuriam skauda dėl neteisybės, kuris visada skriaudžiamųjų pusėje, nesvarbu kas skriaustų, valstybė, mafija, kaimynas ar Bažnyčios institucija. Ar tikiu į Dievą, kuris yra nepaperkamas, pasiruošęs viską dovanoti ir atleisti?

Baigti turėčiau kukliai, kad Švč. Trejybė, Vienas Dievas yra didžioji paslaptis, o mūsų tikėjimas moko, jog tai nėra anoniminė, beasmenė dievybė ar galybė – tai mus sukūręs, nuolat palaikantis ir konkrečiai mane, tave ir kiekvieną mylintis Dievas. Ir dar, nėra taip, kad aš iš pradžių esu, o paskui jis mane pamilo, jis mane myli, todėl aš ir esu. Į jį galiu kreiptis kaip į kitą, Tu. Jis mane šaukia į amžiną draugystę, Juo galiu pasitikėti, nes jis niekados nenustoja tikėjęs manimi. Truputį sudėtingiau su Bažnyčia, nes ji iš žmonių, tokių kaip aš. Todėl klausdamas apie tikėjimą ja turiu klausti ir apie mano paties patikimumą.

 __________________________________

 

2017 birželio 4 d., šv. Jonų bažnyčia

Sekminės

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 Sekminės – Pentekost – krikščionims reiškia penkiasdešimtą dieną po Velykų. Tai Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmė ir Bažnyčios gimtadienis. Skaitiniai mini kaip 3000 žydų įtikėjo Jėzų. Vienas katalikiškas žurnalas prieš kelerius metus minėjo, jog šiuo metu yra apie 34 000 protestantiškų denominacijų, maždaug 69 naujos iškilo kasmet nuo Reformacijos pradžios 1517 m. Tai kieno gi gimtadienį švenčiame? Galima sakyti, jog Sekminės yra gimtadienis tos Bažnyčios kurią Jėzus įkūrė prieš 2000 metų. Tačiau šios dienos skaitiniai primena, jog Sekminės yra tiek praeities, tiek ir dabarties įvykis. Šitaip norima pasakyti, jog Šventosios Dvasios dovana yra tai, kuo reikia dalintis ir šiandien.

Šiandien Mišiose gieda akademiškas jaunimo choras Exaudi iš Kauno jėzuitų šv. Ksavero bažnyčios. Gal nebus visai pro šalį jei į pamokslą įtrauksiu ir muzikinę istoriją.

Daugeliui žinomas didis kompozitorius Giacomo Pucini. Tikriausia daugeliui girdėtas jo vardas ir muzika, tokie kūriniai kaip Madame Butterfly; La Bohema; Tosca. O 1922 metais Pucini pradėjo savo galbūt geriausią kūrinį Turandot. Berašant šią operą jis susirgo vėžio liga. Žinodamas, kad neilgai beliko gyventi, jis keik įstengdamas skubėjo rašyti šią operą, bet liga buvo greitesnė. Prieš mirdamas Pucini pasakė savo mokiniams, kad jis neįstengs baigti operos ir kad jie užbaigtų jo darbą. Taip 1924 metais jis mirė nebaigęs operos.

Po dviejų metų Turandot premjera vyko garsioje Milano koncertų salėje La Scala. Vienas geriausių Pucini mokinių Arturo Toscanini stojo prie dirigento pulto. Opera prasidėjo, muzika skambėjo nuostabiai iki to momento kur baigė rašyti Pucini. Tada dirigentas sustabdė orkestrą, padėjo lazdelę ir pasakė: „Mokytojas prieš mirdamas parašė iki čia.“ Ir  stojo mirtina tyla. Paskui Toscanini susijaudinęs pasakė: „Bet jo mokiniai užbaigė darbą“, ir paėmęs dirigento lazdelę tęsė kūrinį iki pabaigos iki griausmingų plojimų ir audringų ovacijų. 

Pucini mokiniai buvo persmelkti mokytojo dvasios. Užbaigdami jo kūrinį jie apmąstė kiekvieną natą, kiekvieną pasažą, kiekvieną balsą būtent savo mokytojo dvasioje panaudodami įgimtą charizmą ir talentą, kurį jis ugdė.

Panašiai nutiko ir per Sekmines. Jėzus įgalino mokinius tęsti jo pradėtą išganymo darbą. Jo mokiniai tapo apaštalais.

Jeigu mūsų krikštas gali būti laikomas asmeninėmis Velykomis, tai sutvirtinimo sakramentas Sekminėmis. Todėl ir mes kiekvienas asmeniškai esame pašaukti tęsti Jėzaus išganymo darbą.  

Ar kartais nepagalvojame, kaip gi atsitiko, kodėl mes visi šiandien esame čia ir švenčiame Sekminių Eucharistiją? Mes esame čia todėl, kad šventoji Dvasia veikė per kitus žmones, per mūsų tėvus, senelius, gal mokytojus, gal gerų knygų rašytojus ir galiausiai kažkokiu būdu palietė mus pačius. Dievas dovanoja savo Dvasią ir įtraukia žmones, kad jie skelbtų ir gyventų Gerąja naujiena.

Sekminės mus visus kviečia turėti drąsos tęsti Jėzaus išganymo darbą.

Į Sekminių maldas įtrauktas toks prašymas. „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą“.

Šiandiene kompiuterių  kalba, tiksliau paplitusiu žargonu tariant mes prašome Dievą „apdeitinti“ krikščionybės programą mumyse.

Pagalvokime ką konkrečiai norėtume apdeitinti (atnaujinti). Gal savo maldą, gal teigiamą žvilgsnį į kitus žmones ir save, gal sutvirtinimo, santuokos sakramento pažadus, gal dar ką nors, kad Viešpaties dvasioje tęsčiau jo darbą kaip tęsė Pucini mokiniai.

 __________________________________

 

2017 gegužės 28 d., šv. Jonų bažnyčia

Šeštinės Mt 28,16-20

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Šiandien klausant, skaitant ir dabar kalbant man taip greitai keičiasi nuotaikos ir mintys, kad net nežinau ar sugebėsiu išlaikyti dėmesį, o klausytojai ar suspės sekti.

Švenčiame Jėzaus žengimo į dangų šventę. Galbūt klystu, bet man atrodo, kad mes šią šventę ne tik kad nelabai suprantame, mes jos visai nesuprantame. Joje tiek paradoksų ir kontrastų, kad galiausiai ją galbūt būtų galima pavadinti „Skaudžiu sudie“. Tad ką švęsti? Tik ką apaštalo Pauliaus laiške efeziečiams girdėjome jo viltingą maldą, kad Dievas apšviestų mūsų dvasios akis ir mes pažintume viltį, į kurią esame pašaukti. Čia vėl persipina dabartis ir ateitis.

Kas yra Jėzaus žengimas į dangų?

Istoriškai, tai įvykis Jėzaus ir ankstyvosios Bažnyčios gyvenime, susijęs su Sekminėmis. Tačiau jis tuo pačiu yra ir teologija, ir dvasingumas, ir požiūris į gyvenimą, kurį turime priimti kaip paradoksišką sąveiką tarp gyvenimo ir mirties, tarp buvimo arti ir toli, tarp meilės ir netekties.

Ši šventė kalba apie tokį paradoksą, kuris glūdi mūsų gyvenimo gelmėje, o būtent, kad kiekvienas pasiekiame tokį gyvenimo momentą, kai galime pasilikti arti tik iškeliaudami.

Ką tai reiškia?

Kai Jėzus rengėsi iškeliauti, jis mokiniams vis kartojo: Jums geriau, kad aš iškeliauju. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Jeigu neiškeliausiu, jums nebus atsiųsta Dvasia.

Kodėl kartais geriau, kad mes iškeliautume ar atsitrauktume? Kiekvienas tėvas ir motina išleisdamas savo vaikus girdėjo šiuos žodžius jų išsakytus ar neišsakytus. Kai jauni žmonės palieka savo namus, pavyzdžiui, išvyksta studijuoti, pradeda savarankiškai gyventi ar kuria šeimą, jie iš tikrųjų tėvams sako: Mama, tėti, geriau, kad aš iškeliausiu. Jums, žinoma, dabar liūdna ir skaudu, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Jei neiškeliausiu, aš taip ir liksiu visam laikui jūsų mažyčiu sūneliu, ar dukrele, o jūs negalėsite manimi džiaugtis, kaip suaugusiu žmogumi. Man reikia iškeliauti, kad mūsų meilė, tarpusavio santykiai augtų ir subręstų.

Panašiai ir santuokai skirtuose Šventraščio skaitiniuose skaitome: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos...“ Tėvams turėtų būti skaudu girdėti šiuos žodžius. Tačiau kita vertus, visi supranta, jog taip turi būti, taip pasaulis sutvarkytas, kad žmonės pradėtų gyventi savarankiškai, o artimi ryšiai liktų artimi ir brangūs, tačiau kitokie – kaip tarp suaugusių žmonių. Taigi, jei tikrai myli, turi nesisavinti, turi gebėti paleisti, nors nenumaldomai norisi būti, turėti arti.

Šeštinių Mišių maldos kviečia pasimelsti už save pačius, „kad dažniau kreiptume žvilgsnį į dangų, kur nuėjo mūsų Išganytojas“. Bet ir vėl lyg priešingos kryptys. Viena vertus, atrodo šia švente Bažnyčia mums rodo į dangų, o kita vertus, evangelija kalba daugiau apie žemės įvykius.

Įdomu pastebėti, kad tiek nuo atsimainymo kalno, kur mokinai pamatė Jėzų šlovėje, tiek nuo dangun žengimo kalno jie nenorėjo lipti žemyn. Jėzus gi sako eiti į pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Evangelistas Lukas čia pamini, kad nuo kalno, kur dangus pasiėmė Jėzų, mokiniai „didelio džiaugsmo kupini sugrįžo į Jeruzalę“, taigi grįžo į ten, iš kur buvo atėję. Vienu ir kitu atveju jie nešėsi daug daugiau nei tik paguodą kada nors susitikti su Viešpačiu debesyse. Jiems buvo dovanotas Viešpaties žvilgsnis. Nukreiptas ne į dangų, o į žemę, žmonių planetą amžinos Dievo meilės, amžino jo prisirišimo vietą.

Ir mes po mišių grįšime iš kur atėjome. Grįšime, ko gero, su įvairiomis nuotaikomis. Vieni gal suraminti, kad gerai pasimeldė, kiti gal tikėjęsi kažko daugiau šeštinių šventėje, dar kitiems jau rūpės rytdienos darbai, studentams sesijos egzaminai ir taip toliau.

Nepaisant to, jog šios šventės nepajėgiame iki galo perprasti, ji siūlo džiaugsmą. Jėzaus mokiniai grįžo nuo kalno su dideliu džiaugsmu ir pažadėta jėga iš aukštybių. Kristus savo mokiniams tikrai nežadėjo nenugalimų armijų jėgos, tai nebuvo nė tariamo šventumo ir dorybių jėga, kuri iškeltų virš nuodėmingos žemės ir leistų į kitus žiūrėti iš aukšto. Kristaus žadėta jėga yra malonė, dovana matyti pasaulį Viešpaties žvilgsniu. Mokiniams buvo dovanotas Viešpaties žvilgsnis – tas su kuriuo jis pats žvelgė į savuosius iškeliaudamas, o žvelgė laimindamas ir su meile.

Ar negalėtume šia proga melsti, kad ir mums būtų dovanotas Viešpaties žvilgsnis į savo namiškius, į rytdienos darbus ir sutiksimus žmones, pagaliau ir į save pačius, juk mes kartais nemėgstame savęs ir mums labai stinga palankaus žvilgsnio.

Padovanok mums, Viešpatie, bent kraštelį savo žvilgsnio iki dienos, kai tave aiškiai matysime ir tavyje visa kita.

 ____________________________

 

2017 gegužės 21 d., šv. Jonų bažnyčia

VI Velykų sekmadienis Jn 14,15-21

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Šiandien skaitome praeitos savaitės Jono evangelijos tęsinį. Tai Jėzaus paskutinės vakarienės kalba. Atsisveikindamas jis pažada mokiniams, jog prašys Tėvą ir šis atsiųs jiems užtarėją ar globėją. Anglų kalbos vertimuose jis tiesiog vadinamas advokatu. Ne kartą pagalvoju, kaip gerai būtų turėti dievišką advokatą. Žinoma, Jėzus kalba apie Šv. Dvasią. O čia jau sudėtingiau, nes Dvasios negali kaip nors sunorminti, nuspėti, apibrėžti veikimą. Apie Dvasią dar girdėsime Sekminių ir Trejybės sekmadieniais.

Net ir daug kartų skaitant ar klausant šią Jono evangelijos ištrauką, lengvai galima praleisti kai kurias svarbias aplinkybes.

Svarbu pastebėti kada Jėzus kalba, kokia bendra nuotaika ir kaip viskas vyko. Klausant gryną tekstą, gali susidaryti įspūdis, jog Jėzus dėsto teologijos paskaitą, o mokiniai konspektuoja. Vienas geresnių konspektų ir buvo įtrauktas į Jono evangeliją.

Tačiau pažvelkime truputį giliau.

Jėzus drąsina ir ramina savo mokinius per paskutinę vakarienę, kai ketina iškeliauti. Jėzus ir jo mokiniai buvo žmonės, kaip ir mes. Prisiminkime, kaip išleidome savo artimus mylimus žmones, pvz., gyvenimui, darbui ar ilgesnėms studijoms į užsienį. Ko gero, daugeliu atvejų nebuvo apsieita be ašarų. Taigi emocinė įtampa ir aną vakarą tarp mokinių turėjo būti didelė. Jie juk buvo prisirišę prie Jėzaus, o šis sako, kad ateina metas jam iškeliauti ir dar ten, kur jie negalės eiti. Prisiminkime, kaip tada karštakošis Petras sušuko, kodėl gi negaliu eiti su tavimi, aš net gyvybę už tave guldysiu. Jėzus sako nusiramink, tu pirmas manęs 3 kartus išsiginsi. Taigi Jėzus kalba atsisveikindamas, nors mokiniai visko dar nesuvokia, tačiau galima nuspėti, jog kambaryje tvyrojo įtampa ir baimė, kas bus toliau. Todėl Jėzus ramina mokinius, ir pažada nepalikti jų našlaičiais. Tai turėjo būti emociškai jautrus pokalbis.

Tokioje aplinkoje girdime Jėzų: „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų“. Svarbu pastebėti kaip sudėtas šis sakinys. Jis sako, jeigu mylime Dievą, tai ir laikysimės jo įsakymų. Paprastai galvojame priešingai. Mes manome, kad įsakymų laikymasis yra pirminė sąlyga Dievo meilei. Mes linkę manyti, kad jei laikomės įsakymų, tai reiškia, jog mylime Dievą. Bet ne taip sako Jėzus. Jei mylėsi Dievą, tai laikysiesi ir jo įsakymų. Pirma myli, paskui laikaisi.

Jei myli Dievą, tai trokšti jam patikti viskuo – mintimis, žodžiais, darbais ir visu gyvenimu. Toks požiūris reiškia, kad mūsų motyvas nėra Dievo baimė, o noras patikti mylimam ir mylinčiam.

Šv. Ignacas mokė, kad meilė turi pasireikšti labiau darbais nei žodžiais. Todėl jėzuitai drąsinami į savo maldą įtraukti 3 klausimus:

- Ką padariau dėl Kristaus?

- Ką darau dėl jo dabar?

- Ką dėl jo darysiu ateityje?

Bet ir šiaip žmonės ko nors prašydami vartoja panašų posakį: Dėl Dievo meilės, padaryk tą ar aną.

O jei pagalvotume, ką konkrečiai galėčiau šią savaitę padaryti dėl Dievo meilės, ko paprastai nedaryčiau?

_____________________________

 

 

2017 gegužės 14 d., šv. Jonų bažnyčia

V Velykų sekmadienis Jn 14,1-12

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Garsus JAV pamokslininkas Billy Graham pasakoja tokią savo karjeros pradžios istoriją. Jis turėjo pravesti seminarą viename Pietų Karolinos miestelyje (JAV). Prireikė nueiti į paštą. Miestelio centre jis paklausė nedidelį berniuką, ir šis mielai nurodė, kaip nueiti iki pašto. Pamokslininkas atsidėkodamas sako, jei ateitum šį vakarą į bažnyčią, aš pasakyčiau tau, kaip nueiti į dangų – į Dievo Tėvo namus. Berniukas atsakė: „Ačiū, ne. Jūs net nežinote, kaip nueiti į paštą, o pasakosite man, kaip nueiti į dangų?“

Taigi vienas šiandienos evangelijos žodžių yra kelias. Jis ne šiaip į kur nors, jis – į Tėvo namus. Kai šv. Joną Chrizostomą atvedė pas imperatorių Arkadijų, kuris jam grasino ištrėmimu, šv. Jonas atsakė: „Jūs negalite manęs niekur ištremti, nes visas pasaulis yra mano tėvo namai.“ „Tada aš tave nužudysiu“, - supykęs sušuko imperatorius. „Ne, jūs negalite, nes mano gyvenimas kartu su Kristaus glūdi Dieve.“ „Tada atimsiu visą tavo turtą“, - niršo imperatorius. „Pone, ir šito jūs negalite, nes mano turtas yra danguje, ten, kur ir mano širdis.“ „Tada aš atskirsiu tave nuo tavo žmonių ir liksi vienas be draugų“, - dar grasino imperatorius. „Ir šito jūs negalite padaryti, nes aš turiu draugą danguje, kurs užtikrino: niekada tavęs neapleisiu, niekada tavęs nepaliksiu.“

Šios dienos evangelijos ištraukoje Jėzus – kelias, tiesa ir gyvenimas – mums užtikrina tą patį: „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių, einu jums vietos paruošti ir grįžęs jus pasiimsiu, kad būtumėte su manimi.“

Viltingi ir daug žadantys žodžiai. Tai Jėzus kalba didįjį ketvirtadienį per paskutinę vakarienę. Iškeliaudamas jis moko mokinius, kaip jie galėtų išlaikyti jo atminimą ir tęsti jo misiją. Artėjant paskutinei valandai, jis mokiniams atviru tekstu nusako, kas įvyks. Jis grįš pas savo Tėvą ir atsiųs mokiniams Šv. Dvasią. Galiausiai, jie visi susitiks Tėvo namuose.

Evangelistas Jonas drąsina jauną Bažnyčią, apsuptą nepalankių kaimynų. Jis ragina nebijoti, tikėti Dievu ir tikėti Jėzumi, kuris pats yra kelias, tiesa, gyvenimas.

Šitaip sakydamas Jėzus reiškia didžiules pretenzijas. Apie 700 metų prieš Kristų indai kas rytą melsdavosi taikos malda Šanthi mantra, užrašyta sanskrito kalba: „Iš klaidų vesk mane į tiesą; iš tamsos vesk mane į šviesą; iš mirtingumo – į nemirtingumą. (Asato Ma SathGamaya, Thamaso Ma Jyothir Gamaya, Mrtyjor Ma Amrithama Gamaya).

Praėjus šimtmečiams, Jėzus atsako į jų maldą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Iš tikrųjų Jėzus perėmė 3 pagrindines žydų religijos idėjas ir tvirtina, kad jos išsipildė būtent jame.

Pagrindinė Jono evangelijos žinia yra tai, kad Jėzus yra ir Dievo apreiškėjas, ir pats apsireiškimas.

Todėl krikščionims prasminga kuo labiau pažinti Jėzų, ir tai ne tik protu, bet ir širdimi, kaip artimą bičiulį, bendrakeleivį, draugą ir Viešpatį...

Jėzaus pastaba Pilypui gal buvo skaudoka – esu tiek laiko su tavimi ir vis dar manęs nepažįsti. Ji galbūt kažkiek paliečia ir mus.

Jeigu mes iš tikrųjų tikime, kad  Jėzus yra kelias, tiesa, gyvenimas, tada kūrybingai surasime būdų išlaikyti gyvą jo atminimą skaitydami Bibliją, melsdamiesi, rinkdamiesi jo vardu švęsti Eucharistiją jo atminimui ir perduodami krikščioniško tikėjimo tradiciją, kuri turėtų poveikį kasdieniam gyvenimui.

Prieš keletą metų vyskupija darė visų bažnyčių plakatus. Reikėjo pristatyti ir šūkį. Ar kas prisimenate, koks mūsų bažnyčios bendruomenės šūkis?

Sąmoningiau tikėti – žmoniškiau gyventi. Amen.

___________________________

2017 gegužės 7 d., šv. Jonų bažnyčia

IV Velykų sekmadienis Jn 10,1-10

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Šiandien gerojo ganytojo sekmadienis ir Motinos diena. Iš pat pradžių dera pasakyti, jog gera mama vaikams būna ir pirmas gerasis ganytojas, ir, nesvarbiausia, ji yra dvasinė motina. Nesvarbu, ar tai biologinė mama, ar priėmusi vaikus iš kitų šeimų. Mišias pradėjome laimindami mamas. Šitaip meldėme, kad jos visur patirtų Dievo artumą ir pagalbą.

Evangelijos tema – Gerasis ganytojas. Nebūtų keista, jei mūsų laikų Vakarų žmogui tokie įvaizdžiai, kaip „geras ganytojas“ ar „klusnios avys“ atrodytų svetimi, o gal ir nepriimtini. Kita vertus, pirmieji Jėzaus paveikslai jį vaizduoja būtent kaip Gerą ganytoją – jauną, giedro veido vyrą pusilgiu apsiaustu, su avele ant pečių.

Gerojo ganytojo tema nėra paprasta.

Pirma, dažnas suaugęs, o ir augantis žmogus pasakys, kam man ganytojas, juk galiu savo protu vadovautis, esu išsilavinęs ir savarankiškas, o jei ko nežinau, pasižiūrėsiu Google ar paklausiu draugų.

Antra, jeigu ganytojais bažnyčios žmonės laiko dvasininkus, tai jiems keliami tokie aukšti reikalavimai, kad vargu ar kuris nors tobulai juos pateisintų. Popiežius Pranciškus kalbėdamas kunigams sako, kad ganytojas turi turėti avių kvapo. Gal tai reiškia, kad ganytojas turi būti arti ganomųjų, tiesiog su jais.

Psalmėje girdime, kad pats Dievas yra mūsų gerasis ganytojas, o žemiški ganytojai tik padeda jam.

 Kiekvienais metais evangelijos ištrauka kreipia mūsų dėmesį vis į kitą Jėzaus kaip gerojo ganytojo aspektą. Vienais metais girdime Jėzų sakant, kad geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę; kitais, kad manosios avys klauso mano balso, štai šiemet girdime iš Jono evangelijos 10 skyriaus, kur Jėzus  sako – aš esu avių vartai.

Visi, kurie ėjo pirma manęs, yra vagys ir plėšikai, jiems avys nerūpėjo. Galime suvokti, kad čia jis minty turi ne tokius pranašus kaip Izaijas, Jeremijas, Ezekielis, kurie šaukė tautą grįžti prie Dievo. Jėzaus, o tikriausia ir visais laikais, esama ir tikrų, ir netikrų pranašų, mokytojų ir ganytojų. Netikrieji galbūt iš pirmo net patrauklesni, kalba tai, ką norime girdėti, bet galiausiai suprantame, kad mes jiems nerūpime.

Evangelijos ištrauką apie gerąjį ganytoją gražiai užbaigia Jėzaus žodžiai.

„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Gal ši mintis galėtų įnešti truputį aiškumo, galvojant apie ganytojus. Kiekvienas tėtis ar mama, senelis ar močiutė, geras draugas, kunigas ar mokytojas... bet kas, su kuo pasikalbėjus ar tiesiog pabuvus kartu jautiesi sustiprintas, padrąsintas, nepaliktas vienas, įgauni vilties ir jėgų žengti kitą žingsnį – tas ir galėtų būti mūsų geras ganytojas. Trumpai tariant, tai žmogus, kuriam mes rūpime. Kuriam ne vis tiek, kokie užaugsime, kuriam ne vis tiek, kaip kalbame, jaučiamės, kaip sekasi mokslai, kaip klostosi šeimos gyvenimas ar verslas... Kuris, prireikus, nepataikauja ir išmintingai su meile moka pasakyti pastabą, pagyrimą ar kartu pasidžiaugti. Žinoma, pats Dievas yra mūsų geras ganytojas, bet dėkokime už tuos žmones, su kuriais įgyjame daugiau jėgų ir džiaugsmo gyventi. O šiandien mūsų ypatinga malda ir padėka mamoms.

                      __________________________________

 

2017 balandžio 30 d., šv. Jonų bažnyčia

III Velykų sekmadienis Lk 24,13-35 Į Emausą ir atgal 

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Tai viena įdomiausių Naujojo testamento istorijų. Du nusiminę mokiniai traukia Emauso link. Skirtingi šaltiniai sako jį buvus nuo 3 iki 7 mylių atstumu nuo Jeruzalės. Mėginkime eiti su mokiniais kartu, klausyti, ką jie kalba, galbūt įsijungti į pokalbį. Gali būti, kad kai kuriais momentais atpažinsime ir save, savo patirtis. Anie mokiniai tris metus buvo su Jėzumi. Ir štai, kokia netikėta pabaiga... Jų viltys sužlugo. Gali būti, kad jie jaučiasi nusivylę, pikti, apgauti, praradę trejus metus. Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai dėl ko nors veltui sugaištame keletą valandų? Arba, kai per neapsižiūrėjimą kompiuteryje prarandame tai, ką kelias valandas kūrėme, rašėme? Mokinių kalba patvirtina jų nusivylimą. Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį, o kas iš viso to dabar – jis buvo nukryžiuotas kaip piktadarys.

Galbūt jie net kaltino vienas kitą dėl to, kad apskritai dėjosi su Jėzumi.

Jie tiek įsigilinę į savo mintis ir patirtus išgyvenimus, kad nė nepastebi, neatpažįsta, jog pats Jėzus eina šalia. Čia labai gražiai pasakoma, kad Jėzus ateina ten, kur esame mes – tiesiog į mūsų situaciją. Jis neištraukia mus iš tos situacijos, bet eina kartu su mumis. Toks yra ir krikščioniškasis dvasinis palydėjimas. Šv. Ignacas moko tuos, kurie nori būti palydėtojais pradėti ten, kur žmogus yra, galbūt tai gali būti krizė, nusiminimas, neaiškumas...

Stebėkime, ką daro Jėzus. Jis, kaip geras dvasios palydėtojas, pirmiausia leidžia mokiniams išsiklabėti. Jis klausia, ko jūs tokie liūdni? Taigi, jis suteikia galimybę išsakyti savo jausmus, įvardinti išgyventas patirtis. Jis nesiūlo savo varianto įvykiams paaiškinti. Ir į jų klausimą, „ar tu būsi vienintelis, kuris nežino, kas įvyko šiomis dienomis Jeruzalėje?“ neatsako – „o jūs, kvailiai, kaip aš galiu nežinoti, juk tai įvyko su manimi.“ Gal ir mes kartais bėgame į savo Emausus ir mums reikia, kad kas paėjėtų šalia, turėtų kantrybės ir švelnumo, leistų išsikalbėti, padėtų susivokti, ar tiesiog pabūtų šalia.

Taigi, galime pagalvoti: su kuo aš galiu taip išsikalbėti, kaip mokiniai su Jėzumi? Kas mane taip išklauso ir nesiūlo savo išminties ir receptų, o pirmiausia priima mane tokį, koks esu? Beje, ar aš moku išklausyti kitą?

Girdėjome, jog mokinių akys dar vis lyg migla aptrauktos, jie dar susitelkę tik ties savo išgyvenimais. Jie dar nepažino to, kuris eina su jais, ir vis tik kviečia jį pasilikti, nes jau vakaras.

Čia mes turime sceną, kuri, manyčiau, priklauso gražiausių biblijos scenų grupei.

Vienos gražiausių, jautriausių Naujojo testamento vietų yra aprašymai apie valgymą kartu. Ar tai būtų vestuvės Kanoje, ar Jėzaus ir jo bičiulių vakarienė pas muitininkus, Levį, paskui Zakiejų, ar paskutinė vakarienė, kai Jėzus palieka mokiniams testamentinius žodžius. Pagaliau, šiandien girdėta anų mokinių vakarienė su nepažįstamuoju. Valgant kartu ir dalinantis išgyvenimais, jų širdys užsidega, akys atsiveria ir jie atpažįsta tą patį Jėzų.

Pirmų amžių krikščionys rinkosi dalintis prisiminimais apie Jėzų, laimino, laužė, dalinosi duona, kaip jis buvo mokęs, ir patyrė jį gyvą savo tarpe.

Tą patį darė ir daro milijonai krikščionių jau du tūkstančius metų. Tą patį darome ir mes. Todėl galime klausti: ar mūsų širdys užsidega skaitant jo Žodį evangelijose? Ar mūsų akys atsiveria ir mes atpažįstame jį laužydami duoną bendruomenėje?

Per pastarąsias keletą savaičių mes šventėme daug ir įvairių religinių įvykių, pradedant susitaikymo pamaldomis, didžiuoju tridieniu, Velyknakčiu ir Atvelykiu ir šiandien vaikų pirmosios Komunijos iškilme.  Taip mes minėjome svarbius mūsų tikėjimo slėpinius, mėginome juose dalyvauti, prisiminėme ir mėginome įvardinti geras ir mažiau geras savo patirtis, mėginome atsiverti Dievui, mėginome jį prisileisti arčiau. Visa tai priemonės tam pačiam tikslui – tvirčiau tikėti Prisikėlusįjį ir į savo kasdienybę sugrįžti sustiprintam, tikint, jog tą patį Jėzų galiu sutikti ir ten.

Kur mano Emausai, į kuriuos mėginu atsitraukti?

Kokios miglos kartais aptraukia mano akis? Ir kas jas atveria susitikimui su Jėzumi?

_____________________________

2017 balandžio 16 d., šv. Jonų bažnyčia

Velyknaktis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Šiandien mums kalba daug simbolių ir ilgi skaitiniai, todėl turėčiau kalbėti trumpai, gal 3 minutes. 

Gavėniai, o ir Velyknakčiui, svarbus žodis „Kelionė“ arba „Perėjimas“. Kviečiu po minutę apsilankyti trijuose soduose, apie kuriuos girdėjome didžiosios savaitės skaitiniuose.

Pirmasis – rojaus sodas. Jame Dievas apgyvendino Adomą ir Ievą. Pradžios knyga sako, kad tai gražus sodas, pilnas vaisių ir džiaugsmo, jame yra visko, ko reikia ir dar daugiau. Tačiau kartu tai ir vieta, kur žmogus turėjo pripažinti, jog yra priklausomas nuo Dievo. Bet Adomas ir Ieva patys norėjo būti kaip Dievas. Taip rojaus sodas tapo nuodėmės vieta. Iki šiandien nei vienas žmogus, kaip ir Adomas, negalime nuodėmės nuslėpti nei nuo Dievo, nei nuo savęs, kad ir kiek besistengtume. Todėl nusidėjusiam žmogui negera būti nei pačiam su savimi, nei su kitais, jis neturi ramybės ir, užuot džiaugęsis Dievo kūryba, blaškosi po ją, arba, dar blogiau, ją gadina. Griauna savo ir kitų gyvenimą.

Laimei, Dievas nepaliko nusidėjusio žmogaus be vilties. Girdėjome šlovinimo giesmės žodžius: „Laiminga kaltė, kuri pelnė mums tokį didį išganytoją“.

Iš rojaus gundymų sodo eikime į Getsemanės – iššūkių ir pasirinkimo sodą. Šį sodą iš tikrųjų aplankome dažnai. Tai vietos, kur mus ištinka krizės, pykčiai, kur tenka priimti sunkius sprendimus, ištverti skaudžią tikrovę, nerandat atsakymų „už ką“ ir „kodėl“... Tačiau tai yra ir vieta, kur savo skausmus jungiame su Kristaus kančia, tikėdami, kad Dievas kažkokiu būdu juos perkeis į džiaugsmą ir palaimą.

Getsemanės išmėginimų sodas tikinčiam Jėzų gali tapti vieta augti meilei. Jėzui reikėjo artimųjų palaikymo. Jo reikia ir mums.

Eikime į trečiąjį sodą, kur buvo Jėzaus kapas. Krikštu esame su juo palaidoti, o prisikėlimu kartu su juo prikelti. Krikštas Velykų sakramentas, tai pradžia naujo gyvenimo. Lyg mūsų krikšto pažadų atnaujinimui Paulius sakys – apsivilkite Kristumi: matykite, kalbėkite, gyvenkite kaip prisikėlimo žmonės.

Šiandien įėjome į bažnyčią prieblandoje, o nuo velykinės žvakės, kuri reiškia Kristų, ir nuo jūsų žvakučių tapo šviesu ir jauku. Tegul prisikėlimo šviesa, apšviečia mūsų sielos akis, kad pažintume, kokia yra viltis, į kurią esame pašaukti.  

Rojaus sodo gundymus ir Getsemanės iššūkių agoniją Prisikėlimu nugalėjo Kristus. Jis yra mūsų, o mes Jo per amžius.

 ________________________________________________

 

2017 balandžio 14 d., šv. Jonų bažnyčia

Didydis penktadienis Jn 18,1-19,42

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Šiandien tokia diena, kai atrodo, jog pirminio įvykio prisiminimas ir simboliai daugiau pasak nei žodžiai apie jį. Liturgija dėmesį kreipia į kryžių. Ne kaip į baisų kankinimo įrankį, o kad žvelgdami į jį pamatytume, kaip Dievas mus myli. Jis numirė, kad mes gyventume, jis panaikino mūsų nuodėmių skolos raštą, prismeigdamas jį prie kryžiaus – vėliau sakys Paulius. Todėl mūsų mintys šiandien turi krypti ne į savigraužą, o į Dievą, kuris mus taip myli, kad nieko dėl mūsų ir manęs konkrečiai nepagailėjo.

Kviečiu evangelijos apmąstymui.

„Jie išėjo Jėzaus suimti su žiburiais ir ginklais“. Kokia ironija. Su žiburiu ieškoti to, kuris yra Pasaulios šviesa. Viešpatie, būk šviesa mano ir daugybės žmonių tamsybėse, kai reikia priimti kasdienius ir svarbius sprendimus, tuos, nuo kurių priklauso daugybės žmonių gyvenimai ir mano artimųjų savijauta.

„Ko ieškote?“ Tai pirmieji Jėzaus žodžiai evangelijoje. O ko aš iš tikrųjų ieškau, dėl ko blaškausi, dėl ko nerimstu? Viešpatie, padėk man suvokti, kad pirmiausia ieškočiau tavęs.

„Ar aš negersiu taurės, kurią tėvas man duoda“. Nuplovęs mokiniams kojas ir padalinęs duoną bei vyną, kaip savo kūną ir kraują, Tu parodei meilę iki galo. Išlaisvink mane ir padėk tapti įgaliu veikliai mylėti, bent truputį panašiai kaip tu, t. y. labiau darbais nei žodžiais.

„Jie paėmė Jėzų, uždėjo jam kryžių ir nuvedę ant golgotos kalvos nukryžiavo“. O koks mano vaidmuo šitam kely? Daugelis esame socilinių tinklų keliuose – facebookų, twiterių ir kitų – tai prilygtų verkiančioms Jeruzalės moterims. Kai liūdime, užjaučiame žmones, kurių kryžiaus kelias baigiasi ne ant Golgotos, o Viduržemio jūros gelmėse ar teroro išpuolių vietose. Kai mus jaudina dramatiški pabėgėlių vaizdai. Kai mums ne vis tiek, kad smurtaujama prieš moteris ir vaikus.

Kai savo aukomis bent kiek palengviname prislėgtųjų dalią, esame panašūs į Veroniką ištiesusią Jėzui skepetą nusivalyti prakaitą?

Esame kaip Simonas Kirenietis, kai nukentėjusiam bent truputį palengviname naštą.

Viešpatie, kad ir kokį kryžių aš neščiau, Tu jį jau nešei. Kad tik aš nesijausčiau, jog pats vienas nešu savo kryžių.

„Žinodamas, jog viskas įvykdyta ir kad išsipildytų Raštai, Jėzus tarė „Trokštu““. Jėzau, atrodo, Tu prisiėmei viso pasaulio žmonių troškulį. Nuo tuščių ir banalių mūsų troškimų iki giliausio ilgėjimosi teisingumo, taikos, saugumo, orumo ir laisvės.

„Jis mirė ir buvo palaidotas dieną, kuri vadinama pasirengimo diena“. Tu mirei tą dieną, kai šventykloje aukojami avinėliai Paschai. Tu iš tikrųjų numirei ir buvai palaidotas. Kad aš iš nuodėmes iš mirties pereičiau į laisvę, į gyvenimą be baimės. Vaduok mus iš baimių, neveiklumo, nepasitikėjimo savimi ir kitais.

Po ano penktadienio pasaulis tapo kitoks, nei iki tol. Jėzaus kryžius, kančia ir prisikėlimas mums sako, kad niekas nebuvo ir nėra veltui.

Niekas nebuvo veltui:

Pasilieka veikli meilė, kurią dovanojome.

Pasilieka viltis, kurią kitiems širdyje įžiebėm.

Pasilieka tikėjimas, kuris įgalina matyti toliau nei mirtis.

Pasilieka tikrumas, kuriuo dalinomės.

Pasilieka mūsų rankos, kurios kitam padėjo.

Pasilieka kojos, kurios artinosi prie kito.

Pasileika geri žodžiai, kuriuos pasakėme

Visa tai pasilieka – niekas nebuvo veltui.

________________________________ 

 

2017 balandžio 9 d., šv. Jonų bažnyčia

Palmių sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Šiandien Palmių sekmadienis. Tik iš kur gausime palių, kai net alyvų šakelių neturime. Gerai, kad kažkas sugalvojo pavadinimą verbų sekmadienis, nes verbų turime.

Paprastai, žmonės prisimena paskutiniąsias gyvenimo dienas tų, kuriuos mylėjo. Jie gali papasakoti, ką šie kalbėjo, planavo, veikė. Lygiai taip į mokinių, apaštalų ir pirmųjų krikščionių atmintį įsispaudė paskutinės Jėzaus gyvenimo dienos. Kiekvienas įvykis, kiekviena detalė buvo įsidėmėta ir pasakojama, o vėliau užrašyta ir skaitoma prieš pradedant laužyti duoną – t. y. švęsti Eucharistiją. Šie pasakojimai tapo pirmąją žodžio liturgija. Šis atminimas kilo ne iš neapykantos Jėzaus žudikams, o iš meilės Jėzui. Dievas mus taip pamilo, kad tapo vienu iš mūsų ir taip jo meilė įveikė neapykantą.

Apmąstome šiuos Jėzaus gyvenimo įvykius, kad būtume su juo palaidoti ir prikelti. Tai išgyventi mums padeda daugybė liturginių simbolių, o ypač krikšto vandens simbolis, per kurį esame prikeliami naujam gyvenimui.

Naujojo testamento pradžioje Jonas krikštytojas Jėzų vadina Dievo Avinėliu, kuris prisiima pasaulio nuodėmes. Dievo Avinėlis pasirodo dar kartą Naujojo testamento pabaigoje, septintajame Apreiškimo Jonui skyriuje. Matome vizijos sceną danguje, kai atnešamas knygos rietimas, kuriame surašytas Dievo planas žmonijai. Angelai šaukia: „Kas yra vertas sulaužyti septynis antspaudus ir atvynioti knygą. Nei žemėje, nei danguje nėra verto tai padaryti. Tik Dievo Avinėlis, kuris savo krauju atpirko žmoniją ir mus padarė karališka ir kunigiška tauta.“ Šis Dievo planas pradeda tapti tikrove ir mes galime prie jo prisidėti.

Būtent tai mus primena ši šventa savaitė, kuri prasideda šiandien.

Ketvirtadienį atminsime Jėzaus paskutinę vakarienę, Eucharistijos įsteigimą ir Jo tarnystę. Jėzaus pavyzdžiu plausime ir šluostysime vieni kitiems rankas. Taip parodydami savo nusiteikimą tarnauti kitam paprastai, su meile.

Didįjį penktadienį apmąstysime Jėzaus kančią, pagerbsime jo kryžių, kuriuo jis mus atpirko.

Didžiojo šeštadienio vakare pradėsime švęsti velyknaktį, Paschos, perėjimo iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą šventę.

Švęskime kartu šią šventą savaitę ne tik apmąstydami praeities įvykius, bet ir savo dabartį jungdami su amžina Dievo dabartimi.

 ______________________________

 

2017 kovo 26 d., šv. Jonų bažnyčia

5 gavėnios sekmadienis Jn 11, 1–45

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Girdėjome beveik visą 11 Jono evangelijos skyrių. Jį klausant gali kilti įvairių klausimų: Lozorius buvo Jėzaus Draugas, bet kodėl jis dvi dienas delsė, sužinojęs, kad bičiulis serga? Kodėl Dievas delsia išpildyti ir mūsų maldas? Kodėl jis būna toli tuomet, kai jo artumo taip reikia? Kodėl jo darbo kalendorius nesutampa su mūsų poreikiais? Kai pagaliau Jėzus pakviečia mokinius eiti kartu į Jeruzalę, o pakeliui užsukti ir į Lozoriaus namus, mokiniai ima jį atkalbinėti, primindami, jog ten neseniai jį norėta užmušti akmenimis. Visgi Jėzus eina. Tačiau lyg džiaugiasi, kad nebuvo ten, kai Lozorius mirė, nes dabar turės progą padaryti ženklą, kad mokiniai įtikėtų.

Netgi Lozoriaus sesuo Marija sako Jėzui, jei būtum čia buvęs, nebūtų taip atsitikę. Tiesa, ji tiki, kad jos brolis prisikels paskutinę dieną, bet kad tai įvyks dabar, to jau per daug – to ji nepajėgia suvokti.

Dalį klausimų apie pasakojimą kelia mūsų smalsumas, bet ar ne svarbiau šią istoriją suvokti taip, kad ji ir mums taptų gerąja naujiena, ar bent jau ką prakalbėtų šiandien?

Du žodžiai ateina į galvą. Pirmasis tai tikėjimas.

Mokinių tikėjimas, kurį Jėzus šiuo ženklu nori sustiprinti,

Mortos tikėjimas, kurį Jėzus iš praeities ir ateities perkelia į dabartį. Ir tai yra labai svarbus momentas. Tikėti dabar, tai pamatyti išsipildymą ateityje. Mes mieliau viską apverstume, norėtume pirma pamatyti, o po to gal ir patikėtume, bet ar tai būtų tikėjimas, apie kurį klaba Jėzus? 

Minimas ir susirinkusių prie Lozoriaus kapo žydų tikėjimas.

Be abejo, svarbus ir mūsų tikėjimas dėl Jono liudijimo ir malonės, kuri mums duota.

Nors žinome, kad evangelijos nėra Jėzaus biografija, tačiau, ko gero, nesunku tikėti, kad viskas vyko panašiai, kaip Jonas aprašė.

Daugelis ten buvusių žydų įtikėjo, bet kiti nuėjo pas fariziejus ir papasakojo įvykį, o šie jau pradėjo rengti susidorojimo su Jėzumi planą.

Girdėjome, kad Jėzus šiuo ženklu norėjo sustiprinti mokinių tikėjimą. Jau kitą sekmadienį skaitysime Jėzaus kančios aprašymą, kai mokinių tikėjimas bus labai susilpnėjęs. Vienas išduos, kitas išsigins, dar kiti išsibėgios, o likusiųjų po kryžiumi tikėjimas bus bandomas kančios ugnimi.

Galima sakyti, Jėzus palaipsniui rengia savo mokinius ir mus tikėjimo išbandymui, kai ateis Jo kančios valanda, kai ateis mokinių ir mūsų kančių, abejonių, išmėginimų valanda. Juk nelengva patikėti, kad Dievas būtent dabar veikia pasaulyje ir mano gyvenime, o ne tik veikė praeityje ar galbūt veiks kažkada ateityje. Gavėnia ir šia evangelijos ištrauka Jėzus mus moko tikėjimo.

Kitas žodis, tai Jėzaus paliepimas Lozoriui „išeik!“.

Lozorius buvo kape, suvyniotas drobe. Jo kapas tikriausia buvo kaip urvas, užristas akmeniu. Tolesnė pamokslo dalis subalansuota vyrams, gal kažkiek tiks ir moterims.

Anglų kalba turi tokį posakį mans cave – vyro urvas. Paprastai, tai tokia vieta namuose, kur vyras gali pasitraukti nuo visų ir gerai jaustis. Tai gali būti garažas, sandėliukas su žvejybos įrankiais, kambario kampas su kompiuteriu ir pan. Moteris ten paprastai nepageidautina, nebent atneštų šalto alaus ar picą.

O kas galėtų būti moters urvas? Google paieška sako: galbūt virtuvė, kartais parduotuvė, veidrodis su staliuku kosmetikai. Vyras ten nepageidautinas, šuniukas – taip. Nepriimkime už gryną pinigą. Taip sako tik Google.

Lozoriaus kapas nebuvo patogi vieta pabėgimui nuo aplinkos, tai buvo kapas.

Tačiau į jį kažkuo panašūs yra mūsų urvai, iš kurių Jėzus ragina: „išeik“. Kas tai bebūtų – kokia nors priklausomybė, netvarkingas prisirišimas, savigaila, graužatis dėl praeities nuoskaudų, nevertumo, neatleidimo našta...

Nesvarbu, kokiame urve belindėtum, Jėzus šaukia: „išeik!“. Jis galingesnis už bet ką, kas galėtų mus sulaikyti, supančioti.

Kai Lozorius išėjo iš kapo, jis buvo dar surištas. Seserims Mortai, Marijai ir aplinkiniams Jėzus sakė: „atriškite jį“. Tai gali reikšti ir išlaisvinimą gyvenimui.

Pagaliau namų darbas: pamąstyti iš kokio urvo Jėzus kviečia išeiti mane? 

Kas man padeda išsilaisvinti iš varžančių apraišiojimų ir kaip aš galėčiau padėti kitam atrišti jo supančiojimus?

 ______________________________


                         

2017 kovo 26 d., šv. Jonų bažnyčia

4 gavėnios sekmadienis Jn 9, 1–41

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Jėzaus mokiniai pakelėje mato aklą žmogų. Deja, jų rūpestis baigiasi tik klausimu – kas nusidėjo, jis ar jo tėvai? Kas kaltas dėl jo vargo? Lyg atsakymas sumažintų įtampą ir būtų galima lyg niekur nieko keliauti tolyn.

Taip mokiniai išsako visuomenėje gajas dvi klaidingas mintis: tai, kad Dievas baudžia vaikus už tėvų nuodėmes ir tai, kad liga yra nuodėmės pasekmė.

Atrodo, ir mokiniai bus užmiršę pranašą Ezekielį. Jis Dievo vardu klausia: „Ką jūs manote, kartodami patarlę apie Izraelio žemę: „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys?“ Kaip aš gyvas, - tai viešpaties Dievo žodis, - ši patarlė nebus daugiau kartojama Izraelyje“. Kiekvienas už savo gyvenimą atsakingas pats. Tačiau ir Jėzaus mokiai ir fariziejai vis tiek kartojo tą posakį, gali taip ir galvojo.

Ligai ar nelaimei ieškome paaiškinimo ir kartais kyla pagunda manyti, kad tai yra bausmė už nuodėmes. Kas gi baudžia už nuodėmes? Žinoma, Dievas. Jeigu šitaip galvotume, tai elgtumės kaip pagonys. Be to, Dievą įsivaizduotume labai iškreiptai. Jį susikurtume pagal save.

Apie neregį pakelėje Jėzus sako. Nei jo tėvai nusidėjo, nei liga yra bausmė už nuodėmę. Dar daugiau, Jėzus parodo, jog ir šioje situacijoje žmogus gali patirti Dievo palankumą. Tik kaip jį pamatyti?

Gal jau  laikas anekdotui. Jei kas mėgstate Šerloko Holmso istorijas, gal būsite girdėję. Holmsas su draugu Vatsonu stovyklavo. Po stiprios vakarienės ir butelio viskio palapinėje gerai įmigo. Po kiek laiko, Holmsas atsibudęs žadina draugą: „Vatsonai, pažiūrėk į dangų ir pasakyk man, ką matai?“ Vatsonas sako: „Matau milijonus žvaigždžių“. „Ir ką tau tai sako?“, vėl klausia Holmsas. Vatsonas pasvarstęs tęsia: „Astronomiškai sako, kad ten yra milijonai galaktikų ir, ko gero, milijardai planetų. Astrologiškai, jog Saturnas yra Liūto žvaigždyne. Laiko atžvilgiu sako, jog dabar galėtų būti ketvirtis po trečios. Teologiškai, aišku, jog Viešpats yra visagalis, o mes maži ir nereikšmingi. Meteorologiškai, atrodo, rytoj turėsime gražią dieną. O ką sako tau, Holmsai?“ Šis patylėjęs atsiliepia: „Vatsonai, tu idiotas, kažkas juk pavogė mūsų palapinę.“ Taigi, Vatsonas išmanė apie tolimas žvaigždes, bet nepastebėjo to, kas čia pat paprasta ir aišku. Evangelija šiandien kalba apie daugybę žmonių, kurie nepastebėjo svarbiausio dalyko – kad Jėzus išgydo neregį ir tai yra Dievo veikimo ženklas.

Praregėjęs žmogus atpažįsta Jėzų, nors prieš tai jo niekada nėra nematęs. Tuo tarpu daugelis kitų, liko Jėzui akli. Fariziejai iš anksto užsimerkė, kad nematytų Jėzaus gero darbo ir užsispyrę kartojo: mes žinome, kad jis nusidėjėlis, žinome, kad Dievas nusidėjėlio neišklauso. Ar toks „žinojimas“ nėra aklumas? Ar tai ne priminimas dėl neigiamų išankstinių nuostatų? Fariziejams atrodė per daug paprasta ir tuo pat metu per sunku priimti Jėzaus mokymą, kad Dievas trokšta žmonėms ne bausmės, o sveikatos, palaimos, gyvenimo.

Ši mintis galbūt sprogdina ir kai kurias mūsų nuostatas apie Dievo teisingumą, bausmę ir atsilyginimą už nuodėmes. Ar nereikia, kad Dievas mums atvertų akis, kad matytume nuostabius Jo darbus aplink mus ir mumyse? Gailestingumas yra viena nuostabiausių jo savybių. Mišių malda sako: „Dieve, tavo visagalybė labiausiai pasireiškia, kai tu pasigaili ir atleidi.“ Ne kai kuri pasaulį, galaktikas, jų gigantiškas jėgas, nuostabias gyvybės formas ir kita, o kai pasigaili ir atleidi.

Bažnyčia įžvelgė šį svarbų slėpinį, jį nori priminti ir mums. Beje, balandžio 6 d. mūsų bažnyčioje sutaikymo pamaldos – Dievo gailestingumo šventė. Turėsime progos leisti, kad jis mus paliestų, turėsime progos priimti jo atleidimo dovaną. O tuo tarpu, melskime šviesos šią savaitę pastebėti nuostabų Dievo veikimą.

   ______________________________

 

 2017 kovo 19 d., šv. Jonų bažnyčia

3 gavėnios sekmadienis Jn 4, 5–42

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Evangelijoje pasakojama apie moterį, kurios nežinome nei vardo, nei amžiaus, bet jos pokalbis su Jėzumi Evangelijoje ilgiausias. Todėl turime progą jungtis į šį pokalbį, bent jau kaip aktyvūs klausytojai.

Buvo vėlyva popietė. Suplukęs ir ištroškęs Jėzus stabtelėjo prie užmiesčio šulinio, kurį sakoma iškasė protėvis Jokūbas. Tuo tarpu mokiniai nuėjo į miestelį maisto. Lyg tyčia prie šulinio pasirodo ir moteris su ąsočiu samarietė. Ją atpažinti buvo galima iš aprangos ir dialekto. Jėzus nepaiso papročių ir ją paprašo vandens. Ir čia prasideda įdomybės.

To meto paprotys neleido vyrui kalbinti vienos moters, kai šalia nėra jos vyro ar brolio. Jėzus nori atsisakyti šių taisyklių, bet moteris atrodo dar nedrįsta. Ji primena, jog žydui nedera kalbėti su samariete ir dar ko nors prašyti.

Sena ir įdomi žydų ir samariečių įtampos istorija. Samarija tai šiaurinės Izraelio karalystės sostinė, pastatyta dar IX a. prieš Kristų prie pagrindinio šiaurės pietų kelio. Vėliau šiuo vardu pavadinta visa sritis. IIX amžiuje Samariją užėmė asirai, vietinius gyventojus ištrėmė, o į jų vieta atsikėlė kolonistai. Vietinių žydų likutis susimaišė su atėjūnais, su kultūromis maišėsi ir religijos. Įtampa su kitų sričių žydais dar paaštrėjo, kai žydai atmetė samariečių aukas šventyklos atstatymui Jeruzalėje. Atseit mums nereikia netikrų izraelitų paramos. Tada samariečiai pasistatė savo šventyklą. Naujojo Testamento laikais žydai darydavo didžiulį lankstą, bet nevykdavo per Samariuos žemę. Taigi nuoskaudos ir neapykanta buvo įsisenėjusi ir stipri.      

O Jėzus štai eina per Samarijos žemę ir bendrauja su niekinamos tautos moterimi. Tuo stebėjosi net jo mokiniai, kitiems žydams tai turėjo atrodyti skandalas.

Kaip viskas būtų vykę, jeigu Jėzus nebūtų priėjęs prie šios moters ir nebūtų paprašęs vandens. Tikriausiai nieko ir nebūtų. Arba mes šiandien skaitytume „Ištroškęs Jėzus turėjo praeiti pro šulinį neatsigėręs, nes tuo metu prie jo sukiojosi samarietė.“ Bet vargu toks sakinys būtų gerosios naujienos žinia.

Kartais, išgyvename nepakankamumo sindromą. Jog mes nepakankamai geri, nepakankamai šventi ar nepakankamai gerai jaučiamės, nes mums kai ko trūkta. Tokį jausmą dar pakursto reklamos, aplinka, blogi prisiminimai. Paskui seka priekaištai sau: esu ne pakankamai aukštas, ne pakankamai plonas, ne pakankamai sumanus, apsukrus... Galbūt galvojame, esu ne pakankamai populiarus todėl netapsiu lyderiu. Esu nepakankamai šventas, todėl negaliu skaityti ar dalinti Komuniją per mišias. Kartais jaučiamės nepakankamai šaunūs, ne pakankamai turime pinigų, ir manome jei turėčiau tai būčiau laimingas...

Kartais aplinka mums sako: ji per tamsi, o jos plaukai per šviesūs, jis per daug konservatyvus, ar per daug liberalus, per jaunas, per senas, nepakankamai šventas, išsiskyręs, gėjus, ar ji besilaukianti moteris... Koks bebūtum, vis tiek būsi nepakankamai geras.

Jėzus šiandien sako pakanka. Gana visų tų nuogąstavimų ir žmonių pastatytų užtvarų, kurie atskiria ar net supriešina žmones.

Evangelijoje Jėzui tie užtvarai  ar taisyklės, net žmonių sugalvoti įstatymai nesvarbūs, jeigu jei tarnauja žmonių atskirčiai, susvetimėjimui. Jam nerūpi tradicijos, jeigu jos kitą žmogų žemina. Evangelijoje girdėjome, Jėzui pirmiausia rūpi ta moteris. Jėzus žodžiais ir veiksmais parodė, jog nesvarbu ką ji galvojo, nesvarbu ką manė visuomenė, nesvarbu net ir ką sakė įstatymas, jo akyse ji buvo pakankamai gera užkalbinti ir net kviesti tapti mokine. Girdėjome, jog prie Jėzaus susirinko nemažas būrys samariečių. Taigi ši moteris turėjo gerus ryšius savo miestelyje ir daug kam papasakojo apie Jėzų.

Ar Jėzus ne lygiai taip elgiasi ir su mumis? Nesame tobuli, ir vis tik jis kalba su mumis. Juk tikime, kad Biblija jo žodis, jis užkalbina mus ir dar daugeliu būdų.

Apie savo nevertumą prieš Komuniją  sakome, jog nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tu tari žodį ir mano siela pasveiksta ir priimu tave. Šitaip Jėzus patvirtina tu pakankamai geras.

Jis sako, esi pakankamai geras, ne kad nieko neveiktum, bet kad tave mylėčiau.

O kai maldų pabaigoje tariame amen, tai įsipareigojame stengtis kitus žmones taip priimti, kaip Jėzus priima mus kaip pakankamai vertus, kaip to paties Tėvo vaikus.

Aš esu pakankamai geras, kad žengčiau kitą žingsnį. Aš gaunu pakankamai Dievo meilės ir malonės, kad pasitikėčiau juo ir savimi.

Pabaigai grįžkime prie Jėzaus ir samarietės.

Jėzus nesistebėjo moters praeitimi, nepriekaištavo ir nesmerkė, bet prašė jos patarnavimo. Ar įsivaizduočiau save samarietės vietoje ir Jėzų mane ko nors prašantį? Ką pirmiausia galvočiau, ar kad esu nevertas, nuodėmingas, ar kokia palaima susitikti su Jėzumi ir kad jis mane ko nors prašo?

Susitikimas su Jėzumi samarietei atnešė palaimą. Ko reikia, man kad susitikimai su Jėzumi ir žmonėmis atneštų palaimą?

                                                                                                _______________________________

2017 kovo 12 d., šv. Jonų bažnyčia

2 Gavėnios sekmadienis

Atsimainymas, Mt 17,1-9

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Kasmet antrąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia prisimena keistą įvykį. Mes jį vadiname Jėzaus atsimainymu, Rytų Bažnyčia – metamorphosis.

Viskas prasideda įspūdingai, lyg pasaka ar fantastinis filmas. Nežinia kur esantis bevardis kalnas, spindintis Jėzaus veidas ir drabužiai, pasirodo ir žymūs Senojo testamento veikėjai. O baigiasi viskas tyliai – visi nusileidžia nuo kalno ir lyg nieko nebūtų buvę.

Ir kam gi kiekvieną gavėnią skaitome aprašymą įvykio, kurio nei pilnai suvokti, ne tuo labiau paaiškinti negalime? Net ir šv. Rašto žinovai vieningai nesutaria, ar atsimainymas yra istorinis įvykis, vidinis apaštalų išgyvenimas ar ankstyvosios Bažnyčios sukurtas simboliškas paveikslas. Štai evangelistas Matas jį vadina tiesiog regėjimu, kai debesis apgaubė Jėzų. Kalnas ir debesis izraelitams reiškė Dievo artumą. Debesis yra tai, ką matome, bet kartu jis ir kažką paslepia nuo mūsų akių.

Taigi mums belieka atsimainymą priimti kaip slėpinį ir jame ieškoti teologinės prasmės. O teologai sako, kad net ir tie trys artimiausi Jėzaus mokiniai nelabai suprato kas vyksta. Jie nori statyti pastoges ir niekur neiti, jie mano, kad čia jau kelionės pabaiga, kai tuo tarpu tėra tik pradžia.

Labiau pasigilinę pastebėsime, jog gavėnia – kontrastų susitikimas. Tarsi susiliečia du kalnai – Atsimainymo kalnas ir Golgotos. Bet štai koks netikėtas posūkis. Balti šlovės rūbai ant Atsimainymo kalno tampa mirties pranašu, o nuo Golgotos kryžiaus prabyla gyvybė ir viltis.

Bažnyčios istorija pilna tokių kontrastų. Panašių kontrastų, galbūt yra pasitaikę ir mūsų gyvenime. Juk būna, kad kartais sunku susivokti, ar, pvz., džiugus įvykis nėra pabaigos pradžia, o skaudus įvykis – vilties pranašas.

Atsimainymo istorija sako, jog kartais atsitinka dalykai, kurių iki galo nesuvoki, tuo labiau negali tinkamai paaiškinti kitam, bet jie veikia tavo gyvenime. Ar ne panašiai nutinka, kai žmonės įsimyli, susituokia ir toliau jų meilė skleidžiasi, nors jie negalėtų paaiškinti pašaliniam asmeniui, kodėl jie vienas kitą myli? Ar ne panašiai nutinka, kai žmogus atpažįsta savo pašaukimą ir jį priima? Ar ne panašiai nutinka ir su mūsų tikėjimu, kai jį priimi iki galo visko nesuvokdamas? Atrodo, yra dalykų, kurie aiškėja tik tada, kai juos patiri, jais mėgini gyventi. Kartais juos suvoki tik pažvelgęs iš laiko perspektyvos. Kai kurie jų taip ir lieka slėpiniu, bet patirtis ir nuojauta sako, jog tai geras slėpinys.

Panašiai nutiko ir su trim mokiniais. Jie ne pilnai suprato kas vyksta ant Atsimainymo kalno ir kokia visko prasmė. Jie nebūtų galėję tinkamai paaiškinti įvykio kitiems, net jei Jėzus ir būtų leidęs apie tai kalbėti. Vis tik nusileidę nuo kalno jie ėjo su Jėzumi. Sekė juo ir į kitą – Alyvų – kalną. Tiesa, iki tol dar ginčysis, kuris didesnis, užmigs Alyvų sode, o išsigandę neišstovės po jo kryžiumi,  tačiau galiausiai visą savo gyvenimą atiduos jam ir Evangelijai.

Taip ryškėja dar viena atsimainymo prasmė – egzistencinį saugumą, viltį, prasmę (ar dar kitaip galime tai įvardinti) mums duoda ne tiek žinios ir faktai apie Jėzų, o pats Jėzus, tikras santykis, draugystė su juo. Tai visai nemenkina žinių ir faktų svarbos.

Mintį namų darbams pasiūlė Popiežius Pranciškus. Jis sako, jog šioje evangelijos ištraukoje svarbu ir užlipti į kalną, ir nuo jo nulipti. Atsimainymo kalnas gali būti mūsų maldos, tylos, ramybės minutės, kai jaučiame, jog gera būti arti Dievo. Mums reikia tokių kalnų. Bet Jėzus nepritarė Petro minčiai ten statyti pastoges ir pasilikti. Visi turėjo nulipti žemyn, iš kur atėjo. Panašiai, kaip ir mes po Mišių. O Dievo kvietimą klausyti jo mylimo Sūnaus galime priimti kaip padrąsinimą sugriauti iliuzijų pastoges ir leistis su Jėzumi kiekvienas nuo savo kalno į prasidedančią savaitę. Ten irgi vyksta Jėzaus atsimainymas / metamorhposis, kitais pavidalais gal paprastesnis, bet nemažiau nuostabus ir tikras. Amen.                                                                                                                                                                                                                                             

 ______________________________

 

 

2017 kovo 1 d., šv. Jonų bažnyčia

Vidmanto Šimkūno SJ homilija 

Pelenų diena

Šiandien pradedame keturiasdešimties dienų kelionę Velykų link. Ji dar vadinama gavėnia. Neturėtume stebėtis, jei nerasime spalvingų gavėnios reklamų, tik pelenus. O viena kita užuomina apie ją viešumoje veikiau rodys kokia ji nepopuliari. Beje, kaip ir Bažnyčios raginimas pasninkauti bei susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų.

Tai ką mums daryti, negi dabar boikotuosime Kaziuko mugę? Neskubėkime nurašyti gavėnios. Krikščioniui ji nori dovanoti laiką, kai iš naujo gali atrasti save ir kitus, gali peržvelgti savo santykį su Dievu ir žmonėmis. Jau ir šios dienos skaitiniai iškelia nemažai klausimų pamąstymui ir maldai.

Pirmas svarbus žodis yra DABAR. Mes kartais atidėliojame dalykus, apsigaudinėjame iliuzija, kad kas nors tikra, svarbaus įvyks vėliau, kai bus geresnė nuotaika, kai baigsiu mokslus, kai turėsiu daugiau pinigų ar laisvo laiko ar net kai išeisiu į pensiją... Gavėnia sako čia ir dabar yra svarbu.

Kur gi aš esu dabar, kad mane kviečia sugrįžti? Pas ką sugrįžti ir prašyti atleidimo?

Kokia mano širdies dalis dar vis yra užslėpta nuo savęs, nuo artimiausių, nuo Dievo?

Ką man reiškia atsiversti iš visos širdies? Ką reiškia imti Dievo malonę veltui ir ne veltui?

Kur yra mano gyvenimo lūžiai ir žaizdos, kurias reikia gydyti, kad tapčiau vientisas – nepasidalinęs? Šiuos ir kitus svarbius klausimus keldamas Dievo Žodis mus lydės krikšto pažadų atnaujinimo ir Velykų link. Jis nesiūlys saviplakos, bet mūsų sielos akis kreips į tą, kuris yra maloningas ir atlaidus, geraširdis ir jautrus dėl nelaimės. Beje, praėjusį sekmadienį klausiau vaikų pirmosios išpažinties. Kažkuris užmiršo žodį „nuodėmė“ ir sako: pasitaikė trys nelaimės. Dievas tikrai jautrus dėl žmogaus nelaimės.

Gavėnios kelionę pradedame pasibarstę pelenais – atgailos – atsivertimo ženklu.

Tradiciškai per gavėnią būdavo dažniau kalbama apie tris gerus darbus: maldą, pasninką ir išmaldą.

Mūsų laikų kalba sakant, Bažnyčia tuo nori atkreipti dėmesį į esminius dalykus, kad nesileistume blaškomi smulkmenų. Kviečia saugoti savo gyvenimą ir kitų.

Malda – mano santykis su Dievu. Ko reikia, kad jis būtų tikresnis, šiltesnis? Beje, į jį galiu įtraukti ir man brangius žmones. Gal man reikia minutės tylos, kad galėčiau susitelkus nurimti. Žinome, kad dažnai ją turime tiesiog išsikovoti.

Pasninkas – nesiblaškyti, dėl smulkmenų, negadinti santykių dėl jų, žiūrėti esminių dalykų. Pasninkas – nukreipti žvilgsnį nuo savo egoizmo, nuo nebūtinų poreikių ir surasti laiko ir erdvės kitam. Susivaldymas nuo kokio nors maisto – tik savitvardos priemonė. Gavėnia lyginama su išėjimu į dykumą, kai turi apsieiti be įprastų patogumų, su kukliu maistu ir sutrumpintu poilsiu. Tačiau kartais dykuma pati ateina pas mus neišvengiamai. Kaip ją sutikti, kaip ištverti?..

Išmalda – pagalba stokojančiam – yra veikli meilė, išreikšta konkrečia pagalba, solidarumas. Svarbiau dalintis, negu sušelpti, nes visa esame gavę, ir esame kviečiami dalintis. Kuo ir kaip dalinsiuosi? Tai ne tik pinigai, bet ir mano laikas, dėmesys...

Pasistenkime pastebėti esminius dalykus, o gaveninės maldingumo praktikos ir kiti ženklai tegul primins ir padės veikliai atsiliepti į kvietimą tapti naujais žmonėmis, panašesniais į Kristų.

 _______________________________

 

2017 vasario 26 d., šv. Jonų bažnyčia

 Vidmanto Šimkūno SJ homilija

8 sekmadienis Iz 49,14-15; Mt 6,24-34

Pirmojo skaitinio pirmojoje eilutėje girdime, kaip Izraelis skundžiasi, esą Dievas jį atmetė ar apleido. Ir, atrodo, tam yra pagrindo, nes tauta tremtyje. Tačiau jau antroje eilutėje pranašas Izaijas ją guodžia: „Net jei ir motina užmirštų savo vaiką, Dievas tavęs neužmirš. Antraip jis nebūtų Dievas.“ Tokiu švelniu įvaizdžiu pranašas sako – Dievas yra daugiau nei tu pajėgi įsivaizduoti. Paskui jis dar priduria: „Žiūrėk, Dievas yra įrėžęs tavo vardą savo rankos delne. Tai kaip gi jis gali tave užmiršti?“

Kai mus ištinka išmėginimai, kai užeina kitokia tamsa ar kas nesiseka, tada lengvai grįžta ir praeities nuoskaudos. Tokiais atvejais mes dažnai imame tiesiog nemėgti savęs. Taigi tam tikra prasme atmetame, apleidžiame save. Dar daugiau – tada galvojame, kad su mumis taip pat elgiasi ir Dievas. Tokie jausmai yra žmogiški, bet ir jie gali būti proga melstis.

Evangelijoje Jėzus, atrodo, mus ramina pernelyg nesijaudinti dėl rytdienos. Ir, atrodo, kontrastuoja su mums įprastu elgesiu. Tikriausia kiekvienas turime pakankamai priežasčių jaudintis, bent taip galvojame. Vienas JAV žurnalas rašė: apie 90% amerikiečių pergyvena dėl to, kas bus, kai jie išeis į pensiją; apie 30% patiria didelį stresą, nemaža dalis iki 3 val. kasdien. Tačiau Mičigano universiteto tyrimai parodė, jog 60% mūsų rūpesčių tušti, 20% jau praeities dalykai, 10% yra visai nereikšmingos smulkmenos, tik 4% dėl pateisinamų rūpesčių, bet tik pusę jų mes galime kiek nors pakeisti. Taigi, tikrų, pagrįstų rūpesčių telieka tik 2%. Suprantu, jog mes ir toliau pergyvensime ir mums rūpės daugelis dalykų, tačiau gal kaip nors ateis į minti, jog ir Dievas apie tai žino ir yra neabejingas mūsų reikalui. Evangelijos žinia yra apie tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, o ne apie lengvabūdišką savo neveiklumo ar tingumo pateisinimą prisidengus jo vardu.

Jėzaus atvirai sako, jog negali tarnauti dviem ponams. Atrodo, vienas pasirinkimas yra Dievas, o kitas – materialūs dalykai. Ir man atrodo, jog čia galima vieta anekdotui. Kaip žinoma, vienuoliai daro 3 įžadus, vienas jų yra neturtas. Ypač neturtu garsėja pranciškonai. Eina pranciškonas keliu ir pamato pamestą piniginę. Atrodo su nemaža suma. Paniekinęs mamoną praeina pro šalį, patenkintas, kad netarnauja pinigui. Netrukus tuo pačiu keliu eina jėzuitas ir randa tą pačią piniginę. Pamato, apsidžiaugia ir sako: „O, pinigai – paimsiu didesnei Dievo garbei!“. Net ir be šio anekdoto nujaučiame, jog svarbus yra požiūris ir nuostata.

Jėzus šiandien kalba savo artimiausiems mokiniams ir apie vidinį rūbą. Kas pasirenka tarnauti Dievui, įgyja tokią tapatybę, kuri nors nepastebima išorėje, tačiau yra tikra ir galiausiai atpažįstama iš paties gyvenimo. Tik nemanykime, jog čia kalbama apie užsidarymą vienuolyne ar kitokį atsiribojimą nuo pasaulio ir vengimą atsakomybių.

O tarnauti pinigui, reiškia klaidingai tikėtis, kad išoriniais dalykais paremsi savo trapų vidinį pasaulį. Nėra trečios galimybės – niekam netarnauti.  Jei kas taip sakytų, apgaudinėtų pats save.

Jėzus ragina mokinius nesijaudinti dėl valgio, jie turės jo pakankamai. Jis taip pat sako, kad jie darys daug gera, bet susilauks religijos vadų priešiškumo. Jie turės mokyti keistų dalykų apie priešų meilę, kaip atleisti begalybę kartų, kaip kas dieną nešti savo kryžių. Jie nebus lepinami populiarumu ir nebus priimami sveikinimų šūksniais. Todėl jų ego alks ir trokš įvertinimo ir pripažinimo. Jėzus sako, jog būtent dėl šitų dalykų jie neturi pergyventi. Tai vienas sunkiausių mokymų šiame skaitinyje.

Jėzus mus kviečia augti ir bręsti tikėjime, kad pajėgtume apvaldyti įtampas, kad išmoktume melsti kasdienės duonos ir lygiai taip melsti, kad įvyktų jo valia, kad ateitų jo karalystė ir patys ją artintume. Ši malda gali brėžti gaires mūsų savaitei, kai turėsime derinti kasdienius rūpesčius ir pasitikėjimą Dievu.

  ______________________________

 

2017 vasario 19 d., šv. Jonų bažnyčia

kun. Vidmanto Šimkūno SJ homilija

7 sekmadienis Mt 5,38-48

Visi 3 šios dienos skaitiniai sako: pasaulis neturi būti neapykantos, pykčio ir smurto vieta. Istorija neturi būti vien nesibaigiančių karų istorija. Darbo vieta neturi būti intrigų ir neteisybės vieta, kurioje sugriaunama žmonių sveikata ir gyvenimas. Mokykla neturi būti patyčių ar žeminimo vieta. Valstybinės institucijos turi saugoti teisingumą. Galime klausti, o kaip su šeima, namais, kokia vieta turėtų būti jie? O kaip su Bažnyčia, kokia ji turėtų būti?

Su studentais ir kitais žmonėmis teko atlikti nemažai apklausų apie Bažnyčią. Visoms bendra tai, kad kunigui keliami dideli reikalavimai, o grafa, kurioje pažymimas savo indėlis į bendruomenės gyvenimą atrodo kukliausiai. Bet apie tai galbūt kitą kartą. Grįžkime prie evangelijos.

Jėzus norėdamas parodyti kitokį gyvenimo būdą, pateikia radikalius pavyzdžius. Gali atrodyti, kad jis iš savo mokinių ir mūsų reikalauja herojiškų dorybių. Vien žmogiškai žiūrint atrodytų, kad jau pakankamai daug darai, jeigu nekeršiji. O ką sako Jėzus?

Tik vienas momentas. Jei kas tave verstų nueiti mylią, nueik su juo 2. Kas galėjo versti Jėzaus amžininkus nueiti mylią? Okupacinės Romos kariai. Bet kurį sutiktą vyrą jie turėjo teisę versti paimti kareivio nešulį ar ginklus ir nešti 1 mylią. Tai buvo okupacinės valdžios įteisinta praktika, žinoma neteisinga. Bet Jėzus sako tu nueik su juo 2 mylias, ir šitaip parodyk, kad jis neteisingai elgiasi ir apskritai visa sistema yra neteisinga.

Evangelijos ištrauka paimta iš Jėzaus kalno pamokslo. Ten jis kviečia žmones pažvelgti į save. Jeigu leisimės užvaldomi piktų minčių, nebūsime taikdariai. Jeigu vis prisiminsime nuoskaudas ir sužeidimus, nejučia įtikinsime save, jog turime teisę kerštauti, o mūsų gyvenimas taps nuolatiniu maištu. Koks džiaugsmas gyventi karo stovyje? Jėzus kviečia naujai pažvelgti ir naujai veikti. Tai priešinga pasaulio siūlomam veikimo būdui. Jėzus moko mylėti net priešus, taikiai sugyventi net su tais, kurie mūsų nekenčia. Ar jie pasikeis ar ne mes nežinome, bet neturime leisti, kad jų elgesys keistų mūsų nuostatas ir mus pačius. Neturime leisti, kad kas nors iš mūsų atimtų džiaugsmą ir ramybę kuri kyla iš artumo su Jėzumi.

Kartais nedidelėje bendruomenėje, darbo kolektyve ar kitoje grupėje atsiranda vienas šviesus žmogaus, kuris savo teigiamu požiūriu duoda pradžią naujai nuotaikai ir pagarbiam bendravimui.

Šv. Ignacas moko. Jeigu nežinai kodėl kitas netinkamai pasielgė, ar pilnai nesupranti jo motyvų – pirmiausia stenkis į tai žvelgti teigiamai.

Kiek apkalbų, įtarinėjimų, išankstinių blogų nuostatų išvengtume mėgindami pirmiausia teigiamai žiūrėti į kitą. Tam reikia ir drąsos ir nuolankumo, tačiau verta surizikuoti, nes galiausiai laimi visi.

Prisimenu praktiką didžiulėje Baltimorės ligoninėje, kur pavadavau kapelioną. Mano pareiga buvo kas rytą aplankyti visus katalikus, ypač naujai paguldytus. Paprastai visi maloniai sutikdavo. Tik kartą vienas katalikas supyko ir grubokais žodžiais išvarė mane iš palatos. Per kapelionų pasitarimą mėginau pasiguosti. Viena krikščionių kapelionė, užuot užjautusi, man sako: „Na ir kas, kad nepriėmė. Prisimink, jog ne tu, o ligoniai čia svarbiausi, esi čia, kad jiems padėtum. Todėl po pietų vėl nueisi pas tą žmogų. Tau nėra ko pykti, nėra ko nusiminti, nes nežinai kaip jis jautėsi, gal ką skaudėjo, gal naktis buvo sunki, gal artimieji neaplankė ar dar kas nors....“ . Nueiti pas jį nebuvo lengva, bet verta. Mes maloniai pasikalbėjome. Taigi laimėjo abi pusės. Esu labai dėkingas tai kapelionei už pamoką.

Namų darbas šiai savaitei mums visiems galėtų būti pirmiausia teigiamas požiūris į kitą. Pamėginkime ir stebėkime kaip jaučiamės patys ir žmonės aplink mus.

   ______________________________

 

2017 vasario 12 d., šv. Jonų bažnyčia

kun. Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Šiandien Jėzus mus moko, kas yra religijos esmė. Viena vertus, jis, kaip geras žydas, neatmeta religinių apeigų ir įstatymų, bet, kita vertus, sako, jog nepakanka apsiriboti jų išoriniu išpildymu. Tikras tikėjimas turi paliesti visą žmogų, visus jo gyvenimo aspektus ir nuostatas. Žinoma, tam reikia gairių, bet priemonės nėra tikslas.

Prieš keletą mėnesių man teko privilegija dalyvauti žymaus žurnalisto Jimmy Burns paskaitoje. Jis yra ir knygos „Pranciškus, gero pažado popiežius“ autoriaus. Jis kalbėjo apie tai, kaip popiežiaus Pranciškaus „švelnumo revoliucija“ keičia institucinės Bažnyčios suvokimą, netgi krikščioniško tikėjimo ir gyvenimo akcentus.

Kviečiu pamąstyti, kaip popiežiaus Pranciškaus asmenybė ir vadovavimo būdas galėtų praturtinti mūsų / mano, kaip krikščionio, požiūrį į kitus žmones ir daiktus, bendravimą, gyvenimo būdą ir tikėjimą? O gal pasiūlytų ir naujų įžvalgų.

Jau daugiau nei trejus metus popiežius Pranciškus traukia daugelio - tiek Bažnyčios žmonių, tiek pasaulio žiniasklaidos - dėmesį. Jis nebijo kelti vis naujas kontroversijas, šitaip susilaukdamas nemažai palaikymo ir nemažai kritikos. Jam tenka didžiuliai iššūkiai: būti globaliu asmeniu susiskaldžiusiame pasaulyje, prisiimti mokytojo, pamokslininko misionieriaus ir net pranašo vaidmenį. Tai, ką jis pradėjo, būtų galima pavadinti „švelnumo revoliucija“, kuria užsimojo perkeisti institucinę Bažnyčią, kad ji taip paveiktų visuomenę, jog ir ši keistųsi į gera. Štai Enciklikoje „Laudato si“ jis kalba apie ekologiją, tačiau nestinga dėmesio ir neturtingiesiems, ir konkrečiam žmogui. Popiežius rašo tiesiai: „Jeigu į kitų žmonių vargą bei kančią neišmoksime žiūrėti kaip savo, ar bent ją laikyti tokia pat skaudžia – mūsų pasaulyje niekas nesikeis. Galime kurti deklaracijas, rezoliucijas, ką tik norime. Pirmiausia turime keisti savo egoistinį, godumo paveiktą požiūrį“, - sako popiežius.

Popiežius Pranciškus nuo pat pradžių savo apranga, žodžiais, kūno kalba ir tolesne veikla atsisako būti Bažnyčios monarchu. Jis drąsus ir tvirtas, o tuo pačiu ir švelnus. Apie jo drąsą teologas Hans Küng sako: „jeigu nė vienas popiežius iki tol nepasirinko Pranciškaus Asyžiečio vardo, tai tikriausiai dėl to, jog atrodė, kad lūkesčiai pasirinkus šio šventojo vardą bus per dideli. Nes Pranciškus Asyžietis siejasi su neturtu, nuolankumu ir paprastumu. Sklando gandai, kai Bergoglio išrinktas popiežiumi turėjęs iškilmingai pasirodyti balkone, atsisakė raudonų batų, kitų puošmenų sakydamas: „Teatras baigėsi“.

Šis popiežius pradėjo kai ką nauja ir ne vieną tai erzina. Pranciškus pabrėžia bendrą darbą ir atsakomybę su kitais vyskupais. Ir tai ne vienam nepatinka, nes eksportuoti problemas į Romą buvo paprasčiau ir „saugiau“, nei jas spręsti vietoje. Jis pirmiausia klauso žmonių, paskui atsiliepia, kaip tai vyko rengiantis šeimų sinodui, ar viešnagės Švedijoje metu.

Popiežius Pranciškus kviečia atrasti Evangelijos ir krikščionybės žmoniškumą. To žmoniškumo reikalauja ir iš institucinės Bažnyčios. Ji turi būti ne muitinė, o Tėvo namai, lauko ligoninė. Pvz., net jei kas neatitinka Bažnyčios doktrinos, vis tiek ieškoti būdų, kaip gyventi toliau, užuot užsikirtus, susipriešinus. Geras to pavyzdys jo gairės išsiskyrusiųjų ir antrą kartą susituokusių sielovadai.

Pabaigai keletas žurnalisto Jimmy Burns minčių apie popiežių Pranciškų remiantis enciklika „Meilės džiaugsmas“. Skaitant šį dokumentą tampa aišku, jog Pranciškui rūpi ne tik stilius, bet gelmė. Tekstas kelia iššūkį, kaip mums vertinti doktriną ir kaip autentiškai atsiliepti į tai, kas yra gailestingo ir atjaučiančio Dievo apreikšta. Jau pats pavadinimas sako, jog meilė ir džiaugsmas eina kartu. Mums reikia susigrąžinti evangelijos žmogiškumą ir mūsų krikščioniškąjį optimizmą, o Bažnyčia turi gręžtis nuo doktrinos dusinamo klerikalizmo į misionierišką Bažnyčią. Ji turi būti vedama sąžinės ir išlaisvinančio Šventosios Dvasios potyrio, veikiančio mūsų protuose su meile ir parodančio, jog darniam sugyvenimui svarbu pagarba ir atjauta, jog svarbūs ir maži dalykai bei nuoširdūs žodžiai, tokie kaip „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“.

Popiežius Pranciškus pabrėžia, jog svarbus dialogas, svarbu klausyti ir spręsti vengiant moralizavimo, kuris kitą žemina, skaudina ir palieka sužeistą.

Gal Jėzaus pamokymas apie religijos apeigas ir įstatus, ir tai, kaip jie siejasi su gyvenimu, bei žvilgsnis į popiežiaus Pranciškaus vadovavimo būdą gali būti padrąsinimas šią savaitę nesitenkinti minimumu, klausti, ką dar galiu padaryti dėl to, kurį myliu – žmogaus ir Dievo tuo pačiu.

Kviečiu skaityti šią encikliką ir atrasti Meilės džiaugsmą. 

  ______________________________

 

Mt 5,1-12, Jonai 2017 01 29

kun. Vidmato Šimkūno homilija

 

Gal truputį neįprasta girdėti kitokį evangelijos tekstą, nei skelbiama Mišių lapeliuose. Tai naujasis Mato evangelijos vertimas. Kas buvote trečiadienį ekumeninėse pamaldose, gavote šį naują vertimą. Pirmiausia pastebime, jog vietoj įprasto kreipinio „palaiminti“ girdime „laimingi“. Vertėjams atrodė, jog žodis laimingi labiau išreiškia kontekstą ir geriau atitinka graikišką originalą makarios, kuris reiškia ir palaimintas, ir pasiturintis, ir laimingas, o čia – dar ir mylimas.

Kalno pamokslu Jėzus pradeda savo kalbas. Jose bus apstu simbolių apie naujai kuriamą bendriją, kurią vėliau vadinsime Bažnyčia. Paminėta, jog mokiniai prisiartina prie jo šį kartą ne ko nors klausti, o nusiteikę klausyti. Taip pasakomi svarbūs dalykai, jog Bažnyčia prasideda ten, kur mokiniai klauso Jėzaus žodžio, ji pašaukta būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Miestu ant kalno, skaitome tolesnėse eilutėse.

Matas mums išvardija sąrašą laimingųjų. Gal išgirdę pirmąjį jau žinome, kas bus toliau. Man ši laimingųjų litanija anaiptol nėra viena iš lengvųjų gerosios naujienos vietų.

Norisi, bet kartu ir nedrąsu, klausti, o kaip su manimi, ar aš patenku į tą laimingųjų sąrašą, ar jau lieku už brūkšnio?

Tikriausiai rastume savo aplinkoje žmonių, kurie galėtų būti įrašyti ir ne į vieną laimingųjų kategoriją. Bet vis tiek galėtume klausti, ar iš tikrųjų jie jaučiasi laimingi ir spinduliuoja laime, ar viskas jiems sekasi ir lengva gyventi?

Kiekvieną dieną vienokiu ar kitokiu būdu sužinome apie tuos, kurie liūdėjo ir jų niekas nepaguodė. Ir žemę taip pat pirmiausia užvaldo anaiptol ne romieji, o apsukrieji, smarkieji, turintys galios ir pažinčių. Ir taip galėtume vardinti ir vardinti kitą, Mato laiminguosius kompromituojantį, netgi daug ilgesnį sąrašą.

Gal kas mėgintų gelbėti Matą sakydamas, girdi tik amžinybėje bus išdalyti apdovanojimai, ten patirsime džiaugsmo, kuris buvo žadamas patekusiems į laimingųjų sąrašą. Tiesa, tik ten tapsime, kuo turėjome būti, tik ten mus pasieks Viešpaties pažado pilnatvė. Bet mano kasdienai tokios tolimos dangiškojo laimikio vilties per maža, nes viską suvedus tik į laimingą amžinybę, ne vienas numojo ranka į krikščionybę, pavadinęs ją liaudies opiumu.

Taip mąstant, iš tikrųjų nelabai drąsu su šiuo laimingųjų sąrašu išeiti iš bažnyčios, o išeiti reikia, nes toks mūsų pašaukimas.

Vatikano II susirinkimas prieš 70 metų kvietė atverti Bažnyčios langus, kad įeitų šviežio oro. O šiandien popiežius Pranciškus kviečia atverti Bažnyčios duris, kad Jėzus galėtų išeiti už jos ribų. Kitaip sakant, kad mes jį atrastume už šio pastato ribų, už pamaldų ir savo maldų laiko.

Grįžkime prie laimingųjų sąrašo. Jis užrašytas Šv. Rašte ir skaitomas, kad taptų ir kiekvieno mūsų gerąja žinia.

Pamėginkime į pagalbą pasitelkti evangelistą Luką ir leiskime Jėzui savo pamokslą tęsti toliau. 6 skyriuje skaitome: Nelaimingi, kurie niekada neverkė ir neliūdėjo dėl kito, kurie juokėsi iš širdies tyrumo ir nė nenujautė, nepatyrė vargdienio dvasios. Kurie kėlė vaidus ir paniekino romumą, kurie buvo žiaurūs ir negailestingi, kurie pelnėsi iš karo ir nebrangino taikos šeimoje, bendruomenėje ir tarp valstybių. Nelaimingi, kurie nebuvo persekiojami ar skriaudžiami, ar pajuokiami dėl to, kad laikėsi tiesos, o visada su viskuo taikėsi ir viskam buvo abejingi, išskyrus savo egoizmą. Nelaimingi ir tušti, nors patys sau atrodytų protingiausi ir švenčiausi.

Tiesa, kas gali pasakyti, kada jų nelaimė, lygiai kaip ir pirmųjų laimė, taps apčiuopiama. Tačiau šitaip žvelgiant į Mato ir Luko sąrašą, drąsiau išeiti iš bažnyčios, nes jis kažkaip padeda nujausti, jog galiausiai yra laimingas tas, kuris padaro kitam gera nieko už tai nesitikėdamas, laimingas, kuriam ne vis tiek, kaip jaučiasi kitas.

  ______________________________

 

Mt 4,12-23, Jonai 2017 01 22

kun. Vidmato Šimkūno homilija

Evangelija atkartoja pirmo skaitinio eilutes ir piešia Jėzaus viešosios veiklos geografinius rėmus.

Paskui pasakoja apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Apie žvejus, kurie išgirdę Jėzaus kvietimą, viską paliko ir Juo nusekė. Petras, Andrius, Jokūbas, Jonas nebuvo žmonės kuriuos kiti laikytų ypatingai religingais. Jie buvo paprasti žmonės – žvejai. Jų kaimo žmonėms neatrodė, kad šie vyrai, galėtų kuo nors įtikinti kitus, jie buvo paprasti žvejai, kaip ir kiti to kaimo vyrai. Niekas nemanė, kad jie galėtų būti lyderiais ar vadovais. Bet jie atsiliepė ir Dievas per juos nuveikė nuostabių dalykų.

Tiesa, jie 3 metus mokėsi Jėzaus mokykloje, bet ir ten ne viskas sekėsi. Iš pradžių jie buvo net fanatiškai nusiteikę – šaukėsi ugnies iš dangaus Samarijos kaimui, kuriame jų nepriėmė; ginčijosi, kuris bus didesnis dangaus karalystėje, paskui išsigandę paliko Jėzų ant kryžiaus ir pabėgo. Jie nebuvo lengvi mokiniai, tačiau išmoko Jėzaus pamokas ir todėl mes esame Bažnyčia.

Bet tą susitikimo dieną turėjo kažkas atsitikti, kad jie taip iš karto viską paliko nekeldami nė klausimo. Gal tai nutiko taip, kaip nutinka įsimylėjus iš pirmo žvilgsnio. Mes galime tik svarstyti. Galbūt jiems nelabai sekėsi žvejoti, gal jau reikėjo taisyti tinklus, o gal turėjo problemų šeimoje? Spėju, jie buvo girdėję apie Jėzų, jo didžius darbus ir galbūt norėjo prisijungti prie jo. Galbūt iš pradžių jie pamanė, kad Jėzus kviečia tiesiog tą popietę pasivaikščioti kartu. Bet evangelija mums nieko daugiau nepaaiškina. Vienaip ar kitaip Jėzus įėjo į jų gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojomis.

Kai kuriems žmonėms Jėzus buvo patrauklus anuomet. Yra ir šiandien. Vieniems jis patinka dėl to, kad išgydydavo sergančius. Kitiems patinka jo mokymas. Dar kiti laikosi Jėzaus kaip bilieto į dangų. Dar kitiems jis visai nepatrauklus.

O kas mane traukia prie jo? Taip klausti tikriausia galima, nes antraip nebūčiau čia. Atsakyti nėra paprasta. Nes vieno aiškaus dalyko gal ir nėra.

Mąstydami apie draugystę su Jėzumi vėl susiduriame su paradoksu.

Viena vertus, norėtume būti arti Jėzaus, o kita vertus, suvokiame, kad nesame ir negalime būti taip arti kaip norėtume. Gal panašus jausmas iškyla tėvams išleidžiant vaikus į studijas, ar į santuoką. Tėvams norisi vaikų artumo, bet jie supranta, kad juos turi paleisti.

Pastebėkime, Jėzus pašaukė anuos vyrus tokius, kokie jie buvo. Jis visada šaukia žmogų tokį, koks jis yra. Aną kartą Jėzus lyg sužaidė tų žvejų ambicijomis, ir pasakė, kad didžiausia jų gyvenime sužvejota žuvis bus draugystė su juo.

Tiesa, jo mokiniams tai buvo tik draugystės kelionės pradžia ir jiems dar reikės daug ką atrasti, pamažu suvokti kaip jų draugystė keisis, gilės ir bręs. Visiems ir pačiam Petrui dar reikės ne vienos pamokos, kol pasakys Jėzui: „pas ką mes daugiau eisime, jie ne pas tave“, kol ištars širdies sakinį: „Viešpatie tu visa žinai, tu žinai, kad tave myliu“. Kaip Petro, taip ir mūsų kelyje pasitaiko atkarpų, kuriose išblėsta malonūs jausmai ir belieka sukaupus visą valią ištesėti įsipareigojimą, ištikimybę. Bet gal būtent taip bręsta draugystė, kuri perauga į meilę?

Anų žvejų pašaukimo į draugystę su Jėzumi istorija sako, jog į tą pačią Jėzaus draugystę esame kviečiamai ir mes. Tačiau kaip jie, taip ir mes tuo pačiu esame ir išsiunčiami į žvejonę, ką tai bereikštų. Turime prisiminti patirtą Jėzaus artumą, bet neturime sustoti, nes esame pašaukti gyventi įtampoje, kai nori vis didesnio artumo ir tuo pat metu esi siunčiamas su misija tolyn.

Pamąstykime kiekvieną vakarą ar rytą, kur yra mano artumo su Jėzumi momentai ir į kokias misijas jis mane kiekvieną dieną išsiunčia? Beje, ir pats paslaptingai eidamas kartu.

   ______________________________

 

Jn 1,29-34, Jonai 2017 01 15

kun. Vidmato Šimkūno homilija

Šiandien pamokslas trečdaliu ilgesnis nei paprastai. Jei kas klausysite, pabaigoje pasakysiu ir mažytę paslaptį.

Šiandien susitinka abu mūsų bažnyčios globėjai – Jonas Krikštytojas ir Jonas Apaštalas–Evangelistas. Galime manyti, kad Jonas Apaštalas buvo prie Jordano tuo metu, kai atėjo Jėzus ir girdėjo, o vėliau užrašė Jono Krikštytojo žodžius.

Juos esame girdėję daugybę kartų. Per kiekvienas mišias girdime, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Ir ne bet kaip naikina, o praliedamas savo kraują – taurė naujosios ir amžinosios sandoros, kraujo, kuris išliejamas nuodėmėms atleisti.

Mes esame atpirkti Jėzaus (Dievo Avinėlio) krauju. Šitas teiginys atrodo paprastas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pasaulio teologai suka galvas ieškodami paaiškinimo, kaip Kristaus Kraujas atleidžia mūsų nuodėmes.

Išpirkimo teorija sako, kad Dievas supyko dėl mūsų nuodėmių ir norėjo mus nubausti. Kas nors turėjo prisiimti šią bausmę. Dievo Sūnus Jėzus Kristus ją prisiėmė vietoj Tėvo ir vietoj mūsų.

Šią teoriją žydai kritikuoja. Jie sako, kad ji prieštarauja tam, ką darė Abraomas. Abraomui buvo liepta paaukoti ne savo sūnų, o  kai ką menkesnio – avinėlį. O jūs, krikščionys, atrodo, einate priešinga kryptimi ir mokote, kad Dievas paaukojo savo sūnų.

Šios teorijos problema yra ta, kad ji Dievą laiko kerštingu, kuris reikalauja, kad kas nors būtų nubaustas už nuodėmę. Mes turime pasitikrinti, koks yra mūsų Dievas. Tačiau klausimas, kaip Kristaus kraujas mums nupelnė nuodėmių atleidimą, dar neatsakytas.

Jonas Krikštytojas sako – štai Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Dievo Avinėlis Naujajame Testamente suvokiamas kaip atpirkimo ožys, tik esama esminio skirtumo. Atpirkimo ožys suprantamas, kaip tas, kuriam užkraunamos visų kaltės.... Maištingas ir iš tikrųjų neigiamas personažas. O kas yra Dievo Avinėlis? Mūsų kalba iki galo neatskleidžia, jog tai paties Dievo vaikas, jis yra teigiamas, nekaltas, ir, būdamas Dievo, gali parodyti visai priešingą aukos kryptį. Dabar galime klausti, kas gi galiausiai reikalauja aukos. Ar jos reikalauja Dievas? Ar Dievas didįjį penktadienį piktai šaukė – „Ant kryžiaus jį“? Kas reikalavo, kad Jėzus mirtų? Minia. Taigi tam tikra prasme – ir mes. Dievas tik prašė, kad Jėzus išliktų ištikimas iki galo.

Dar vis lieka klausimas, kaip Dievo Avinėlis naikina pasaulio nuodėmes? Gal tiksliau būtų sakyti, pasaulio nuodėmę – vienaskaitos forma.

Senose pasaulio religijose būdavo nuodėmių naikinimas. Pvz., visa gentis apeiginiu veiksmu sukraudavo nuodėmes paprastai ant kokio nors gyvulio ir jį išvarydavo iš kaimo arba pakardavo, ir tai darydami jautėsi teisūs. Ir čia mes turime sąsają tarp mito ir evangelijos. Evangelija sako: jis mirė, kad sunaikintų pasaulio nuodėmes, o mitas sako – mes sunaikiname pasaulio nuodėmes, kai vienas dėl to miršta (nužudomas). Visos religijos vienokia ar kitokia forma nori sunaikinti pasaulio nuodėmes. Viena tų formų – sukrauti jas ant atpirkimo ožio ir jį išvaryti iš bendruomenės, kad žūtų.

Kas gi yra „nuodėmės“?  Visa, kas kyla iš pavydo, godumo, neapykantos, kitų nevaldomų troškimų. Tai kasdieniai dalykai, kurie vyksta beveik nepastebimai aplink mus, nes su daug kuo esame apsipratę. Tai ir nuodėmingos struktūros, prekyba ginklais, žmonėmis, narkotikais, gamtos niokojimas, pelnymasis iš karų, neturtingųjų engimas ir panašiai.

Tačiau kažkuriuo momentu šiame nedorumo sūkuryje prasideda kaltinimai, vis daugiau žmonių į juos įsitraukia ir nejučia pradedama ieškoti atpirkimo ožio. Teologai, sociologai sako: Kristaus atveju kažkaip netikėtai visi susivienija ir pasijunta teisūs apkaltinę vieną, jam sukrovę visas nuodėmes. Taigi šitas nuodėmingas sūkurys tarsi magiška mašina visų nuodėmingumą paverčia teisumu. Ir kas įdomiausia, nė vienas to nepastebi.

Dabar jau galime įžvelgti skirtumą tarp pasaulio nuodėmės ir nuodėmių. Daugelis pasaulio nuodėmių, tai visa, kas sukasi tame verpete, o pasaulio nuodėmė, tai pati ta mašina, kuri šį verpetą įsuka, kuri aptemdo akis savo nuodėmingumui, kad pradedi jį laikyti teisumu ir už visą blogį kaltini kitą.

O ką gi veikia Dievas? Jis per Savo Sūnų šaukia mus iš to įsisukusio rato, ateina susitikti su mumis pačiame verpeto centre ir sako, pamėginkime dar kartą, pamėginkime kitaip.

Pamokslo pabaigai ir savaitės pradžiai paskaitysiu maldą apie klausymą.

O Dieve, kaip dažnai mes tavęs neišgirstame.

Kartais mes tiesiog per daug užimti, išsiblaškę, įnikę į savo rūpesčius.

Kartais mūsų triukšmingas pasaulis užgožia tai, ką sakai.

Kartais mes girdime ne tai, ką tu turi omeny.

Kartais nesuprantame to, ką girdime ir nesigiliname.

Kartais visai negirdime, ką tu mums šnabždi, mes negirdime tavo tylos.

Kartais mes klausome atbuline data, manome, kad svarbiau tai, ką kalbėjai prieš šimtmečius, bet ne tai, ką sakai mums šiandien.

O kartais mes bijome klausyti, mes bijome, kad nieko daugiau neišgirsime, kaip tik savo vienišą tuštumą.

Laimei, tu mokai mus, kad gebėjimas išgirsti tave siejasi su gebėjimu išgirsti žmogų esantį šalia. Gydyk mūsų kurtumą, padėk išgirsti tavo kvietimą: pamėginkime dar kartą.

O pradžioje minėta paslaptis yra ta, kad šitą pamokslą jau sakiau čia lygiai prieš 6 metus ir 1 dieną. Ne taip svarbu, ar kas ką nors prisiminėte, svarbiau, ar kas nors per tuos 6 metus mumyse pasikeitė į gerą?

Gal pamėginkime dar kartą. Amen.

  ______________________________

 

2017 sausio 1 d., šv. Jonų bažnyčia

kun. Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Šiandienos iškilmė ir Šventraščio skaitiniai pasiūlo daugybę minčių ir temų.

Su visuotine Bažnyčia švenčiame Marijos Dievo Motinos iškilmę. Įdomi šios šventės kilmė ir jos teologija. Šalia to, šiandien švenčiame ir Jėzaus vardadienį. Šiandien taip pat pasaulinė maldos už taiką diena, o Šventraščio skaitiniai kalba apie vardo ir veido reikšmę ir su jais susijusį palaiminimą ir dar apie įsūnystę bei Dievo veido šviesą.

Negali visko aprėpti, tenka pasirinkti kurį nors vieną momentą.

Per didesnes šventes įprasta kelti taures, sakyti tostus ir linkėjimus. Galbūt ir vakar girdėjome ar sakėme linkėjimus brangiems žmonėms. Žinome, kad vieni linkėjimai išsipildo anksčiau, kiti vėliau, o dar kiti taip ir lieka gražiais palinkėjimais. Tai visai nemenkina jų vertės, nes jais išsakome savo širdies palankumą, o gal ir pasirengimą padėti mylimiems žmonėms.

Galbūt į šios dienos šventraščio skaitinius galėtume pažvelgti kaip į Naujametinį Dievo palinkėjimą mums.

Apaštalas Paulius kalba apie įsūnystę, kurią įgyjame priklausydami Dievo Sūnui ir apie jos pasekmes. Dvasios įkvėpti mes Dievą vadiname Tėvu, o su šia įsūnysite susijęs ir paveldas. Ką paveldime, išreiškia ST kunigų palaiminimo žodžiai: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave, tenušviečia tave savo veidu, tebūna tau maloningas, te atsisuka į tave veidu ir tesuteikia tau ramybę.“ Du kartus minimas žodis VEIDAS, nors žinome, kad niekas negali matyti Dievo veido. Net Mozei nebuvo suteikta ta malonė. Kaip tad suprasti šį palaiminimą?

Žydai jį suprasdavo iš įvykių. Jei tautai gerai sekdavosi, galėdavo ramiai gyventi, nebijodama maro, karo, neteisingumo, tai suprasdavo, kad Dievas į juos atsigręžęs veidu, Jis tautą laimina ir saugo.

O kaip mums suprasti šį palaiminimą, jis gi paveldo teise priklauso ir mums? Evangelijoje girdėjome – berniukui bus duotas Jėzaus vardas. Šis vardas ir reiškia „Dievas gelbsti“. Jėzus pažadėjo būti su mumis visais laikais. Taigi jis ir yra tas mums suteiktas Dievo palaiminimas. Per jį Dievas atgręžė į mus savo veidą visiems laikams. 

Čia jau ir būtų galima dėti tašką, tačiau šiandienės iškilmės teologija sako, jog per Mariją amžinas Dievo Žodis tapo ir tikru žmogumi – vienu iš mūsų. Kur dabar mes galime ieškoti Jėzaus veido ir Dievo palaiminimo? Belgų teologas Edvardas Schillebeecksas gražiai sako: žmogus nemato savo veido – tai ženklas, jog jis skirtas atsigręžti į kitą. Jeigu Dievo veido negalime regėti tiesiogiai, gal tai reiškia, jog esame  pašaukti jį atpažinti kitų veiduose? Kiekvienas krikščionis pašauktas būti palaiminimu kitam, būti veikliu Dievo palankumo ženklu, jo malonės įrankiu. Jei norime, bent retsykiais galime pasitikrinti, kaip jaučiasi žmonės šalia mūsų. Ar mus sutikę pasijunta laimingesni, įgauna daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi? Ar jaučiasi stipresni dorotis su savo sunkumais, atranda daugiau vilties, o gal priešingai – išsigąsta, nusimena, nuliūsta... Į ką turiu atkreipti dėmesį, kad mano per krikštą ir kitus sakramentus gautas palaiminimas pasiektų ir aplinkinius?

Ar esu pasirengęs priimti tokį naujametinį Dievo linkėjimą? Ar noriu būti jo palaiminimu kitiems? Ar pats esu nusiteikęs priimti Jo palaiminimą per kitus? 

Tegul Viešpats mus laimina ir giedru veidu težvelgia visus 2017 metus.

 ______________________________

 

2016 gruodžio 25 d., šv. Jonų bažnyčia

Kalėdos

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Kalėdoms įprasta bažnyčiose įrengti prakartėles – atvaizduoti Jėzaus gimimo sceną. Tradiciniai personažai: kūdikėlis Jėzus, Marija, Juozapas, piemenys ir jų gyvuliai – visa pirmoji Jėzaus draugija.

Austrijoje, Insbruke, jėzuitų bažnyčioje įrengiama prakartėlė, kurioje šalia tradicinių personažų dar pavaizduota, kaip jaunuolis prie prakartėlės veda pagyvenusį aklą žmogų, o juos abu lydi angelas. Aišku, jog abu šie žmonės ieško Jėzaus, kaip ir užėjusieji į bažnyčią. Tačiau įdomu tai, kad Jėzaus figūrėlės ėdžiose nėra. Zakristijonas ją padeda ant didžiojo altoriaus. Ten jis, kaip ir visi maži vaikai, tiesia rankas į žmones. Taigi atėjusieji pamatyti prakartėlę turi dar paieškoti, kur yra Jėzus. Sumanymo idėja – Jėzus nori būti atrastas. Lyg vaizdu perteikiant tai, ką evangelija sako tekstu: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Taigi jis atėjo pas mus, pas savuosius, o mes, nors jam ir savi, jo neatpažinome arba dažnai neatpažįstame, nes esame blaškomi įvairiausių niekniekių, smulkių konfliktų ir... Leidžiamės tiek išblaškomi, kad nepastebime nuostabiausio stebuklo.

Prancūzų poetas Jean Anouilh sako: Vaikeli Jėzau, kur esi, negalime tavęs matyti, tavo ėdžios tuščios, tik stovi jautis ir asilas. Matau ir tavo Motiną, ir Juozapą, ir tris išminčius iš Rytų, tik nematau tavęs, vaikeli Jėzau, kur esi tu?

Prieš keletą mėnesių Hamburge, konferencijoje, jėzuitai kalbėjomės apie sielovadą mieste. Vienas iš mūsiškių perpasakojo pokalbį su jaunuoliu, kuris švenčia tradicines krikščionių šventes. Kai kunigas paklausė, ar jis yra krikščionis, šis atsakė „Ne“. Tai ar esi ateistas? - klausė kunigas. „Ne. Aš esu normalus“, - sakė žmogus.

Taigi švęsti krikščioniškas šventes atrodo normalu. Bet būti krikščioniu vis mažiau normalu. Ar tai negalėtų būti paskatinimas, būti dar tikresniu krikščioniu, kokiu esi pašauktas per krikštą?  

Ne vienas galėtų šiandien pritarti minėtam poetui. Gausu ženklų, kalėdinių giesmių ar dainų, paveikslėlių ir prakartėlių. Tačiau žmogumi tapusio Dievo dažnai nepajėgiame atpažinti, o gal kaip tik bažnyčiose.

Ir popiežius Pranciškus, lyg turėdamas minty šį poetą ir ieškodamas atsakymo, kur yra vaikelis Jėzus, sako:

Aš esu širdyse neturtingų, užmirštų, ligonių ir vienišų. Esu ir širdyse pagonių, kurie neturi vilties. Taigi Jėzus lyg ir maištingai pabėgo iš prakartėlės ėdžių, ieškodamas bendrystės ir ją surado su tais, kurių širdys sužeistos, kurie niekam nerūpi, kurie net patys save užmiršo, dėl ligos ar priklausomybių. Jėzus nori būti atrastas akyse tų, kurie jau nė ašarų verkti neturi, tapo lyg be žado ir be jausmų. Ar dar vis tikiu, ar noriu tikėti, kad Dievas tapo žmogumi ir yra ten su savais, ar mes dar jaučiamės jam savi?

Popiežius Pranciškus neseniai šventuoju paskelbė jėzuitą Petrą Faberį. Apie jį pasakojama tokia kalėdinė istorija. Prieš Kalėdas jam kildavo didžiulis stresas. Viena nesėkmė po kitos. Prie Kalėdų stalo jis sėsdavo nusiminęs ir nuliūdęs, visai be šventinės nuotaikos. Kartą netikėtai jis išgirdo vaikišką balsą: „Petrai, Petrai, sako jam Jėzus. Nesisielok, nesikrimsk dėl visokių kvailysčių, kurių pridarei per gyvenimą. Nieko nebijok ir nesigėdink. Aš vis vien gimiau. Tavo širdies tvartelyje.“

Kur tu, Vaikeli Jėzau? Kito širdy ar ir mano? Net ir tada, kai pats sau tampu svetimas ir tolimas, užmištas ar nemėgstamas. Jis yra mano širdy ir sieloje. Jis dėl to gimė. Ar gali būti didesnis stebuklas visatoje kaip tai, kad Dievas tapo žmogumi? Kaip tas aklas žmogus prie prakartėlės Insbruko jėzuitų bažnyčioje, melskime palydėjimo, kad patikėtume, jog šis visatos stebuklas skirtas ir man. Visatos Kūrėjas ir Viešpats gimė žmogumi. Taip Dievo ir žmonijos, taigi ir mano, likimas persipynė su juo amžiams.  

  ______________________________

 

2016 gruodžio 24 d., šv. Jonų bažnyčia

Kūčių vakaro Mišios

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Jau pradedame švęsti Kalėdas, vieną laukiamiausių švenčių. Tai įvykis, iš esmės pakeitęs visatos ir pasaulio istoriją. Šiandien ne tik prisimename aną praeities įvykį, bet švenčiame kaip mūsų dabartį ir ateitį. Šio slėpiningo įvykio gelmės mes tikriausia niekada nepajėgsime pilnai suprasti, bet nujaučiame, kad tai meilės paslaptis, prie kurios esame kviečiami artintis taip pat su meile.

Girdėjau sakant, kad mūsų šventės, yra tokios, kokie esame mes patys.

Tik per šventes mūsų lūkesčiai dar ryškesnėmis spalvomis nusidažo ir garsiau prabyla. Tai artumo, jaukumo, saugumo, troškimo būti mylimu, ateities, laimės lūkesčiai.

Kalėdos siejasi ne tik su dovanomis ir sveikinimais. Nors mes nė vienas nepragyvename iš dovanų, bet malonu, kai kas pasveikina, o ir maža dovanėlė atneša džiaugsmo, nes nuoširdžiai dovanota. Mes kiekvienas gyvename savo gyvenimą, bet malonu, kai kas palinki gero, sėkmės, sveikatos, paklausia kaip sekasi.

Per šventes mes lyg norime tapti kitokiais, bent trumpam, norime kad mus pastebėtų, jautriau išklausytų, šilčiau priimtų, norime būti su brangiais žmonėmis, prisiminti, kas buvo gera, galbūt kartu svajoti apie geresnę ateitį… Viskas gražu, viskas dera šventei. 

Ar ši šventė negalėtų mus paskatinti vieni kitus labiau branginti ne tik per šventes, būti pagalbesniais, jautresniais vieni kitiems ištisus metus?

Prisiminė vienos krikščionių pamokslininkės mintis. Ji sako, jeigu mes tiek laiko melstumės, kiek spoksome į televizorių, kiek tuščiai naršome po internetą, apkalbame, skundžiamės ir kritikuojame kitus – mūsų pasaulis tikrai pasikeistų į gera. Galbūt šiandien yra ta diena, kai mano gyvenime gali kas nors pradėti keistis į gera.

Jau ir per šias Kalėdas turėsime progą patikrinti, ar teisinga sakyti, kad mūsų šventės yra tokios, kokie esame patys. Bet mes kaip krikščionys visada esame kviečiami siekti daugiau. Todėl Kalėdos kreipia mūsų žvilgsnį į Jėzų, į pasaulio šviesą, kuri spindi tamsybėse. Tos tamsybės visais laikais buvo bauginančios, jų nestinga ir šiandien – Alepas, Berlynas, Ukraina... O kur dar visokie mūsų aplinkos, mūsų pačių baimės, šešėliai... Tačiau žvilgsnį kreipkime į Jėzų, į šviesą.

XII-XIII amžių sandūroje gyvenęs popiežius Inocentas III sako: Kalėdomis mes švenčiame Jėzaus dievišką amžiną gimimą iš Tėvo; jo kūnišką gimimą iš Marijos ir dvasinį – žmonių širdyse.

Jo amžininkas vokiečių vienuolis Eckartas jam antrina: „Jei kas nors paklaustų manęs, kodėl mes meldžiamės, pasninkaujame, kodėl atliekame visokius darbus, kodėl esame pakrikštyti ir, svarbiausia, kodėl Dievas įsikūnijo, atsakyčiau: tam, kad Dievas galėtų gimti sieloje, o siela galėtų gimti Dieve. Dėl šitos priežasties buvo parašytas Šv. Raštas, dėl šitos priežasties Dievas sukūrė pasaulį ir angelus. (...) Vien tam, kad Dievas galėtų gimti sieloje, o siela galėtų gimti Dieve. Per Kalėdas mes laike švenčiame amžinąjį Jėzaus gimimą, kuris turi nuolat atsikartoti mūsų geruose darbuose. Taip Dievas gimsta žmoguje ir žmogus Dieve.“  

Visą adventą mąstėme, ką tai galėtų reikšti. Šiandien žvelgdami į prakartėlę turime progą dar kartą pagalvoti, ką konkrečiai tai reiškia man.  

 ______________________________

 

2016 gruodžio 18 d., šv. Jonų bažnyčia

IV Advento sekmadienis Mt 1,18-24

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Artėja Kalėdos. Tikriausiai daugelis jau pradėjome rašyti kalėdinius sveikinimus. Kokių Kalėdų linkime: šventų, jaukių, šiltų, baltų ar linksmų?.. Pasiūlysiu dar vieną palinkėjimą, o tuo tarpu, pamąstykime apie šv. Juozapą. Jis šiandien daugiausia minimas. Vėliau evangelijos apie jį lyg ir nutyla.

Pirma mintis apie Juozapą – tai Dievui atviras ir stiprus žmogus.

Jis kelia provokuojančius klausimus ir mums, kurie laukiame Kalėdų, o gal net labiau jų jaukumo ir kitų „šalutinių produktų“.

Ar mes tikrai išdrįstame laikytis Dievo pažado, kai atrodo, kad jo išsipildymui nėra vilties, kai žmogiški argumentai kalba priešingai?

Biblija šiandien mums pasakoja apie Mesijo atėjimą. Pranašai Jeremijas ir Izaijas skelbia viltį, kai situacija tam visai nepalanki.

Dovydo dinastija tapo korumpuota ir, atrodo, visai netinkama, kad per ją ateitų Mesijas.

Dovydo sostą užėmė bedieviu tapęs Ahazas, silpnas, niekam tikęs Zedekijas. Kaip Dievas gali likti ištikimas savo pažadui iš Dovydo giminės iškelti teisųjį Mesiją?

Bet pranašai vis tik tikėjo, kad Dievas gali ir iš apmirusio Jesės kelmo išželdinti naują atžalą. Ir taip galiausiai įvyko. Bet ne viskas taip paprasta.

Pažvelkime į Mariją ir Juozapą, kaip tokio pasitikėjimo Dievu pavyzdžius.

Santykių tarp Marijos ir Juozapo kontekstas, kiek mes jį galime atkurti, galėjo būti toks: pagal to meto paprotį, paauglė mergina, jos tėvų sutartomis vedybomis, būdavo pažadama vyrui. Paprastai, keleriais metais vyresniam už ją. Šitaip pora susižadėdavo, bet dar keletą metų nepradėdavo gyventi kartu. Žydų įstatymas buvo labai griežtas, nurodantis sutuoktiniams sužadėtuvių laikotarpiu išlikti skaistiems. Tuo metu mergina ir toliau gyvendavo su savo šeima, o vyras įgydavo amatą, kad galėtų išlaikyti žmoną, ir statydindavosi namą.

Kai Marija tapo nėščia, jie su Juozapu buvo legaliai vedę, bet dar negyvenantys kartu. Juozapas žinojo, kad vaikas ne jo. Kaip ir kiekvienam vyrui kilo klausimas – jeigu vaiko tėvas ne jis, tai kas? Kad išsaugotų savo reputaciją, jis galėjo reikalauti viešo išsiaiškinimo. Tuo atveju, Marija būtų apkaltinta svetimavimu. O tai galėjo jai reikšti mirties nuosprendį. Vis tik Juozapas nusprendė „ją tylomis atleisti“. Sakytume, pasirinko mažesnį blogį, ir tai jau yra kilnus poelgis. Tačiau po angelo apreiškimo, Juozapas sutinka parsivesti Mariją į namus kaip žmoną ir vaiką priimti kaip savo. Šitaip Juozapas apsaugo Mariją nuo nešlovės. Jis suteikia fizinę, socialinę ir religinę erdvę vaikui gimti ir augti. Tuo pačiu jis padaro dar kai ką, kas mums nėra iš karto aišku: jis parodo pavyzdį, kaip pasielgia iš tikrųjų tikintis žmogus, visiškai ištikimas savo religinei tradicijai ir tuo pat metu atviras slėpiniui, pranokstančiam tiek žmogišką, tiek religinį supratimą bei taisykles.

Evangelijų užrašymo metu būtent tai ir buvo problema bet kuriam krikščioniui, įskaitant patį evangelistą Matą. Jie buvo pamaldūs žydai, kurie nežinojo, kaip integruoti Kristų į savo religijos sistemą. Ką daryti, kai Dievas įsiveržia į gyvenimą naujais, iki tol neįsivaizduotais būdais? Kaip dorotis su neįmanomais dalykais?

Juozapas mus moko gyventi atsidavus ir ištikimai laikantis viso, kas yra žmogiška ir religiška, ir tuo pat metu būti atviriems Dievo slėpiniui, kuris kviečia eiti toliau nei visos mūsų religinės praktikos, sąvokos ar įsivaizdavimai. Ar tai nėra vienas iš besitęsiančių Kalėdinių iššūkių? Man kartais atrodo, kad labiau laukiame ne šitaip suprastų Kalėdų, o jų šalutinio produkto, kuris irgi yra geras, tik gal nereikėtų šių dalykų sukeisti vietomis.

Artėjant Kalėdoms, visiems mums linkiu drąsos į savo gyvenimą įsileisti neįmanomą Dievą.

Gal kas šalia įprastinių sveikinimų ant atviruko užrašysite palinkėjimą ir „Drąsių Kalėdų“. Amen.

 ______________________________

 

2016 gruodžio 11 d., šv. Jonų bažnyčia

III Advento sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Kaip mums žinoti, kad Dievo karalystė artinasi?

Aklas, kurčias, luošas ir nebylus. Beveik negyvas. Šitaip Izaijas bei psalmininkas ir evangelistas Matas apibūdina pasaulį be Dievo. Girdėti žodžiai kalba apie  nutrauktus ryšius ir jų troškimą.

Jei negalėčiau matyti, galbūt nežinočiau, kokiame santykyje esu su pasauliu ir su kitais. Negalėčiau skaityti veido išraiškų ir kūno kalbos, kurie yra bendravimo su kitu dalis. Galbūt užsidaryčiau savy ir savo supratime, negalėdamas suvokti kitų artumo.

Jei negalėčiau girdėti, mano pasaulis būtų tylus su savo paties mintimis. Nepajėgčiau suvokti kito žmogaus kalbos intonacijos. Galbūt nesuprasčiau, kai kiti nori kreiptis į mane, net jei šauktų iš visų jėgų. Nepajėgčiau priimti žinią, kurią man nori pasakyti.

Jei negalėčiau judėti, negalėčiau eiti kartu su kuo nors. Galbūt stebėčiau, girdėčiau apie kito patirtis keliaujant, bet negalėčiau dalintis savosiomis. Būčiau priklausomas nuo kitų elementariuose dalykuose. Negalėčiau savęs išreikšti judesiu, nesijausčiau pasitikintis savimi.

Jei negalėčiau kalbėti, negalėčiau dalintis savo mintimis bei jausmais su kitais. Nedainuočiau su kitais ir nesijuokčiau. Galbūt jausčiausi, jog niekas manęs nevertina, nes negaliu už save kalbėti. Paklaustas negalėčiau atsakyti, negalėčiau atsiliepti ir telefonu.

Šitaip aprašytas pasaulis be Dievo tolimas ir svetimas.  O su Dievu - jis artimas ir mielas, tarpusavio bendravimas ir santykiai geri, o tai labai svarbu.

Tikriausia teko girdėti apie Harvardo Granto tyrimą. Jis prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938-aisiais ir tęsiasi iki šiol. Imta stebėti 268 jaunus vyrus.  Stebimos įvairios sritys: politinės ir religinės pažiūros, išsilavinimas, karjeros pasiekimai, šeiminė padėtis. Rezultatai rodo, jog laimingiausi žmonės yra tie, kurie teigiamai nusistatę kitų atžvilgiu ir geba puoselėti gerus santykius, kurie buvo mylimi vaikai šeimoje, gerai sutarė su tėvais, broliais seserimis, aplinkiniais. O tokie dalykai, kaip didesnis turtas, galia ar žinomumas nedaro žmogaus laimingesniu, rodo šis tyrimas.   

Advento skaitiniai taip parinkti, kad pamažu pateiktų vis daugiau ženklų apie besiartinančią Dievo karalystę. Kartais jų kalba simbolinė ir nelengvai suvokiama. Tik prisiminkime praėjusio sekmadienio Izaijo taikos viziją – liūtas ės šiaudus, jo jaunikliai taikiai ganysis su veršiukais, vaikui bus saugu žaisti prie kobros urvo ir t. t.

Šiandien vėl susitinkame Joną Krikštytoją, apie kurį girdėjome ir praėjusį sekmadienį. Jis skelbė Mesijo atėjimą ir rodė į Jėzų – štai Dievo avinėlis. Bet šiandien šis kietas vyras, šis Dievo žmogus, kalėjime. Nuogirdos apie Jėzų pasiekia ir jį, bet jis nori būti tikras, kad neapsigavo ar Jėzus tikrai yra Mesijas, kurį jis pats skelbė, ar jau ateina, ar jau tikrai prasidėjo tas nuostabus įvykis Dievo karalystė? Jis siunčia savo mokinius pas Jėzų paklauskite tiesiai šviesiai ar jis ir yra tas lauktasis Mesijas ar dar laukti kito. O Jėzus neįrodinėja, jis tiesiog sako: žiūrėkite kas darosi – aklieji praregi, kurtieji girdi, raupsuotieji pasveiksta ir vėl priimami į bendruomenę. Jei šitie nėra Dievo artumo ženklai, tai kas tada yra?

O kaip mums šiandien žinoti, iš kokių ženklų nujausti, kad Dievo karalystė artinasi?

Grįžtant prie Izaijo vizijos galime sakyti, jei manyje rimsta egoizmo ir pavydo grobuonis, jei labiau apvaldau pyktį ir pagiežą bei kitas žvėriškas savybes, kurios kelia pavojų labiausiai pažeidžiamiems aplink mane, tai ženklai, kad mano širdy prasidėjo Dievo karalystė.

Jeigu mano nuostatos darosi atviresnės, požiūris platesnis, jautriau atsiliepiu, turiu daugiau kantrybės ir malonumo kitam, psichologai gal sakytų, jei kito iš anksto ne stigmatizuoju ir ne demonizuoju, o stengiuosi puoselėti gerus santykius, tai irgi yra ženklai, kad artinasi Dievo karalystė. Mums visiems linkiu pastebėti šių ženklų aplink save ir patiems jais tapti.

Kad ir kam šią savaitę pasiryžtume, nepamirškime, jog prireiks ir Dievo pagalbos. Jos ir melskime.

 ______________________________

 

2016 gruodžio 4 d., šv. Jonų bažnyčia

II Advento sekmadienis Mt 3,1-12

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 Šiandien evangelija mus suveda su Jonu Krikštytoju, tuo karštu charizmatišku pamokslininku. Keturis šimtus metų Izraelitai neturėjo pranašo. Kai prabilo Jonas Krikštytojas, visi pagalvojo, kad pagaliau Dievas pralaužė tylą ir spietėsi Jono pasiklausyti, ėjo paskui jį net į dykumą. Vieni juo žavėjosi, kiti nekentė ar bijojo, bet daugelį jis kažkokiu būdu traukė.

Evangelistas Matas sako, kad Jonas primygtinai ragino savo klausytojus: atsiverskite, taisykite Viešpačiui kelią. Atrodo, Izraelitai laukė Mesijo pasyviai. Jonas Krikštytojas sako, kad to neužtenka: jūs turite kai ką daryti, kai ką savo gyvenime keisti, tai bus tikras laukimas.

Ką mums, laukiantiems Kalėdų, reiškia Jono kvietimas atsiversti, gal ir mums reikia kai ką keisti? Gal reikia užpilti tingumo duobes, nukasti susipriešinimo kalvas, ištiesinti širdies kelius? Tik nepamirškime, kad tikrasis kelias, tikroji tiesa ir gyvenimo versmė yra Kristus. Su juo kartu mėginkime lyginti tuos kelius ir užpilti duobes. Popiežius Pranciškus apie Bažnyčią sako, jog ji nėra tik dar viena nevyriausybinė organizacija tarp kitų. Joje svarbiausia – Kristus. Tas pats galioja ir kiekvienam krikščioniui. Be Kristaus jis, ko gero, būtų nesusipratimas.

Jono Krikštytojo klausytojai pagrįstai didžiavosi, kad jie yra Abraomo vaikai, bet Jonas sako, kad to nepakanka. Kiekvienas pats turi gręžtis į Dievą.

Tačiau kai nori savo gyvenime ką nors keisti, paprastai susiduri su įvairiais priešiškumais tiek savyje, tiek ir iš išorės. Net ir paprastuose dalykuose. Tarkime, nusprendžiu, kad nuo pirmadienio laikysiuosi dietos, mankštinsiuosi ar pusvalandį skirsiu maldai. Tada kaip mat atsiranda daugybė priežasčių to nedaryti ar bent jau atidėti. Ir taip mažai ką pakeičiame.

Jonas Krikštytojas, nepatogus Dievo žmogus, išėjęs į dykumą šaukia savo žmonėms ir mums, kad pažiūrėtume į savo vidų. Ir jei sakome, kad norime atsiversti, tai turime parodyti ir to atsivertimo vaisių. Tada prieš dvasios akis gali iškilti kalnas taisytinų dalykų, gali vėl būti gundomas nieko nesiimti – vis tiek visko neįveiksi, tai gal geriau palikti taip, kaip yra. Juokais sakoma, jei kils nenumaldomas noras ką nors veikti, ką nors keisti – pažiūrėk televizorių ir praeis.

Bet taip nieko nepasieksi, sako Regina Brett, knygos „Dievas niekada neužsimerkia“ autorė. Vienas knygos skyrelis vadinasi „Jei abejoji, ženk vieną teisingą žingsnį“. Ji rašo: „Norite numesti svorio – užsisakykite ne skrudintų bulvyčių, o salotų. Norite būti geresnis draugas – paskambinkite. Trokštate parašyti romaną – prisėskite ir parašykite pirmąją pastraipą. Dideli pokyčiai gąsdina, bet ryžtis vienam žingsneliui dažniausiai nesunku. Žingsnis po žingsnio – taip užauginame vaikus, baigiame studijas, parašome knygas ir nuveikiame viską, ko trokšta širdis“.

Taigi, koks kitas tavo žingsnis? – klausia Regina Brett ir Jonas Krikštytojas.

  ______________________________

 

 

2016 lapkričio 27 d., šv. Jonų bažnyčia

I Advento sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 

Pradedame Adventą. Jis reiškia atėjimą ir laukimą. Paprastai mes, bent jau aš, nemėgstu laukti. O adventas mėgina mus nuteikti keturioms laukimo savaitėms. Ko gi lauksime? Atsakymai turbūt įvairūs: vienas lauks kalėdinių dovanų, kitas kalėdinių nuolaidų ar pelno iš pardavimų, dar kitas lauks brangaus žmogaus grįžtančio Kalėdoms iš užsienio. Šį gerų laukimų sąrašą galėtume tęsti ir tęsti. Tačiau šiandien esame kviečiami prisiminti, kad Adventas pirmiausiai yra Kristaus laukimo ir pasirengimo jo gimimui metas. Per šį laiką mes taip pat kviečiami mėginti atpažinti, kas yra mums siūlomas pigus optimizmas, o kas tikroji viltis.

Galbūt kam nors kilo klausimas, kodėl šį iš esmės džiugų laukimo laiką pradedame tokiais baisiais Šv. Rašto skaitiniais. Viena vertus jie primena mums nepasiduoti tariamam optimizmui, ir sako, kad daugelis dalykų, kurie laikomi pastoviais ir svarbiais iš tikrųjų nėra jau tokie pastovūs, nėra jau tokie svarbūs. O kita vertus baisybes aprašančios Šv. Rašto ištraukos parodo, kad ne baisybės, ne katastrofos, o Dievas turi paskutinį žodį. Todėl esame kviečiami atsitiesi ir pakelti galvas. Taip nuskamba paradoksiškas raginimas beviltiškoje situacijoje atrasti jėgų vilčiai.

Šiandien evangelija kviečia budėti, nes ateina Žmogaus sūnus, tai vienas iš Jėzaus titulų. Kai išsikalbame išsipasakojame kaip daug kas mūsų aplinkoje ir pasaulyje yra blogai, kas nors turi pakartoti Dievo pažadą, o jis visada pasako ką nors nauja. Tai gali mums parodyti išeitį iš užburto rato. Esame kviečiami būti advento žmonėmis ir kai aplinkoje įsismagina apkalbos, priekaištai, kritika, pesimizmą keliančios mintys – pasakyti ką nors teigiamo, džiugaus ir viltingo.

Šiandien uždegame pirmą adventinę žvakę ir pašventiname vainiką. Tegul jis mums iš naujo vis primins pasitikrinti ar tarp kitų gerų dalykų mes labiausia laukiame Kristaus atėjimo į pasaulį, į mūsų širdis, mūsų namus...

Mes žinome, kad žvakė pati neužsidega, ją turi kas nors uždegti. Tačiau kartą uždegta ji skleidžia šviesą ir jaukumą. Nuo jos galima uždegti kas žvakes. Adventinio vainiko žvakė tai simbolis Kristaus, kuris yra pasaulio šviesa. Tegul jis apšvies mūsų mintis ir žodžius, kad teigiamai žvelgtume į kitą. Šios žvakės primena ir mūsų pašaukimą būti šviesa, gautą šviesą nešti kitiems.

Žalios vainiko šakos tai gyvybės simbolis, jos įpintos į vainiką reiškia bendruomenę, mūsų Bažnyčią. Tai primena, kad kiekvienas esame bendruomenės narys, kaip žalia šaka įpinti į Bažnyčią. O apvali vainiko forma simbolizuoja tobulumą ir mūsų pašaukimą amžinybei ir patį Dievą, be pradžios ir pabaigos.

Šis vainikas gražiai parodo Viltį ir pasitikėjimą Jėzumi Kristumi, svarbu būti uždegtam jo ugnies, svarbu kurti bendruomenę ir puoselėti gyvenimą. Ir galiausiai primena, kaip svarbu išlaikyti viltį, kad pasieksime amžinybę ir būsime Dievo artumoje, kad tas, kuris yra šviesa ir gyvenimas gyvenimą dovanoja mums visiems.

Praėjusį mėnesį Romoje buvo išrinktas naujas jėzuitų vienuolijos vadovas Arturo Sosa. Ta proga Il Gesu bažnyčioje jis sakė pamokslą, kuris laikomas lyg jo programine kalba. Kam įdomu, galbūt ką nors apie tai skaitėte ar skaitysite. Neketinu jus laikyti jėzuitų naujokyno auklėtiniais, bet viena jo mintimi drįstu pasidalinti. Jis ragino jėzuitus turėti drąsos ir dėl bendro gėrio siekti ne tik neįtikėtinų dalykų, bet ir neįmanomų.

Esate jauni veržlūs žmonės, jums nestinga drąsos ir kūrybingumo – tad siekite ne tik neįtikėtinų, bet neįmanomų dalykų. Advento pradžia gali būti proga paklausti, koks bus mano pirmas konkretus žingsnis.

  ______________________________

 

2016 lapkričio 20 d., šv. Jonų bažnyčia

Kristus Karalius

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

2 Sam 5, 1-3; Lk 23, 35-43

Šiandien Kristaus karaliaus iškilmė. Ji gali atrodyti prieštaringa, nes gyvename demokratijos laikais, kai karaliai labiau primena pasakas, senus laikus ar šalis, kuriose dar rasime simbolinių karalių, o gal kai kur ir tikrų tironų, save vadinančių karaliais. Bet dar keisčiau, kad mūsų šventės karalius yra ant kryžiaus.

Prieštaringos mintys apie karalių kyla ne tik mums, bet ir ST Izraelitams.

Samuelio knygoje skaitome, kodėl karaliumi tapo Dovydas, nes jis Izraelį išvedė į mūšį ir vėl parvedė namo. Jis - karo vadas, Dievo pateptasis ir tautai vadovauja jo vardu. Tačiau kaip nutiko, kad Izraelis įsitaisė karalių? Samuelio knyga mums pateikia teologinę įžvalgą ir pasakoja, kaip izraelitų tikėjimas nuo pat pradžių kritiškai vertina karalių.

Iš pradžių Izraelis neturėjo karaliaus, jų karalius buvo pats Dievas. Tautai vadovavo jo skirti teisėjai, vienas svarbiausių buvo Samuelis. Kai jis paseno, teisėjais paskyrė savo sūnus, o šie valdė jau neteisingai ir kurstė tautą išsirinkti karalių. Samuelis visaip bandė perkalbėti žmones: 1 knygoje 8 skyriuje skaitome kaip elgsis karalius: Jis ims jūsų sūnus ir siųs kovos vežimų priekyje, jie turės arti jo laukus, dirbti jam karo reikmenis, ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis, jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams, ims dešimtadalį jūsų derliaus, paims jūsų vergus ir galvijus, galiausiai jūs patys tapsite jo vergais. Ateis diena, kai skųsitės karaliumi, kurį išsirinkote.

Bet Samuelio niekas neklausė.

Jei anksčiau pats Dievas buvo tautos karalius, tai dabar jie nori žemiško karaliaus. Tam yra du motyvai: norime būti kaip kitos tautos ir norime karaliaus, kuris mus vestų į karus. Galiausiai Samuelis karaliumi patepa Saulių, Dovydas perėmė iš jo valdžią.

Jis Biblijoje vadinamas didžiu, tačiau išlieka prieštaringa asmenybe, kaip pati karaliaus institucija. Izraelis nori karaliaus, kuris juos vestų į karą ir kad jie būtų kaip visi. Ryškėja du esminiai momentai – galia ir prisitaikymas.

Šias įtampas jaučiame ir šiandien švęsdami Kristaus karaliaus iškilmę. Kas gi naudojasi galia? Ne Kristus, o jo žudikai. Kas yra prisitaikėlis, ne Kristus, o tie kurie šaukė „ant kryžiaus jį“ ir tie, kurie gynėsi „aš jo nepažįstu“. Noras prisitaikyti, būti kaip visi yra toks stiprus, kad iš Jėzaus tyčiojasi net vienas kartu nukryžiuotų. Neprisitaikėlis, kuris nepriima religinių ir politinių daugumos normų yra Jėzus. Jis nenaudoja ir galios ar prievartos. Jo Tėvas, nesiunčia legionų angelų nubausti žudikus.

Kristaus Karaliaus šventė vis tiek kelia nevienprasmes mintis, nes jei kas mėgina Kristų Karalių laikyti tokiu, kaip ir kiti karaliai, prezidentai, valdovai, paverčia jį ir karo dievu. Gaila, ir Bažnyčioje būta tokių nukrypimų, neatsilaikyta pagundai būti kaip visi.

Džiugu, kad popiežius Pranciškus aukščiausiu lygiu pradėjo Romos kurijos pertvarką, nuo bažnytinio dvaro į tarnaujančią instituciją. Pirmiausia jo paties žodžiai, kūno kalba ir apranga, visa sako – baigėsi pompastikos laikas, Bažnyčia turi būti arčiau žmonių, Tėvo namai, o ne muitinė... Dieve duok, kad jo pradėtas darbas būtų sėkmingas ir žemesniuose lygiuose.

Šiandienos šventė drąsina nebijoti būti kitokiu, ne dėl paties kitoniškumo, o kad būtum tuo, kas esi – augti ir bręsti teisingu žmogumi, Dievo vaiku.

Kristus Karalius nepažada savo sekėjams nei privilegijų, nei karjeros, nei ypatingos apsaugos nuo ligų, nelaimų, net nuo pagundų ar klaidų. Bet jis palieka pavyzdį ir malonę, kurios paliesti galime su nukryžiuotuoju nusidėjėliu melstis: Atmink mane, kai būsi savo karalystėj.

Simboliška, kad Jėzaus atsakymu jam „tu dar šiandien su manimi ten būsi“ baigiasi šios dienos, o tuo pačiu ir bažnytinių metų evangelijos ištrauka. Nežinau kaip jūs, bet aš gyvenimo pabaigoje labai norėčiau išgirsti šiuos Jėzaus žodžius.

 ______________________________

 

2016 lapkričio 6 d., šv. Jonų bažnyčia

XXXII sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 20, 27-38

 Šiandien Lukas mums pasakoja apie Jėzaus ir sadukiejų susitikimą. Sadukiejai - aristokratų judėjų partijos atstovai, šventyklos prižiūrėtojai. Jie, priešingai nei fariziejai, netiki pomirtiniu gyvenimu ir nemėgsta Jėzaus. Atrodo, jie rado progą ir mėgina jį pričiupti suktu klausimu. Tačiau Jėzus klausiantiesiems tarsi sugrąžina jų pačių klausimą, kaip ir jie, remdamasis Moze, kalba apie gyvųjų Dievą.

Gal tai visai neblogas būdas valdyti konfliktus, įtampas kai skiriasi požiūriai ar net principai...

Jėzus sumaniai nesileidžia į supriešinimą – aš prieš juos, o pokalbį perkelia į kitą lygį. Jis tiesiog sako, kad danguje jau nebegalios mūsų logika ir taisyklės.

Jau tiksliai nepamenu dogmų ar moralinės teologijos dėstytojas sakė, mes čia studijuojame, bandome viską išsiaiškinti, sudarome taisykles, o kai nueisime pas Dievą, pamatysime, jog viskas totaliter aliter – viskas visai kitaip.

Atrodo, Jėzus sako, jog dalykai, dėl kurių šiandien tiek klausimų ir problemų, su kuriomis ir Bažnyčia nežino ką daryti, amžinybėje bus visiškai nesvarbūs: netekėjusios, nevedę ir našliai nebus vieniši, nebus ir problemos su antrą kartą vedusiais, nebus našlaičių ir atstumtųjų, nebus ir bažnytinės hierarchijos. Ir dar daugelis dalykų, kurie mums šiandien kelia susipriešinimą ar įtampas neturės prasmės.

Bažnytiniams metams einant į pabaiga, vis dažniau iškyla eschatologinės temos apie laikų pabaigą. Tačiau mums neduota galimybė praskleisti mirties uždangą ir pažiūrėti, kaip ten bus.

Biblija moko pasitikėti Dievo gerumu, meile ir tada, kai mūsų protas nepajėgia suvokti, kalba surasti žodžių, o vaizduotė vaizdų ateities gyvenimui, jau ne mūsų, o Dievo laike. Žmonių smalsumo apie dangų klausimai baigiasi Pauliaus atsakymu korintiečiams. Dievas parengė jį mylintiems tai, ko žmogaus akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas į mintį neatėjo; o aš dar pridedu – ir visa kita.

Ir dar kartą galime pasikviesti apaštalą Paulių, jo Himno meilei pabaigos eilutės sako: „Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“

Šitaip esame kviečiami tikėti, jog gyventi ne vien sau ir mirti į Dievo rankas yra vertingiau ir geriau, negu gyventi sau ir mirti į niekur. Palaiminti per amžius, kurie gyveno ir gyvena ne vien sau. Su meile ir malda šiandien juos prisimename.

______________________________

 

2016 spalio 30 d., šv. Jonų bažnyčia

XXXI sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 19, 1-10

Kada paskutinį kartą buvome įlipę į medį? Vaikystėje galbūt ne vienas laipiojome po medžius, o kai suaugome, dingo ir poreikis. Gal atrodė, kad tai nelabai solidus užsiėmimas. Na, nebent dėl sporto.

Tik Lukas užrašė šį vyriausiojo muitininko Zachiejaus ir Jėzaus susitikimą. Iš pradžių gali atrodyti, jog istorija visai paprasta, vaizdžiai aprašyta ir aiški. Tačiau vis tiek galime klausti, kas gi joje svarbiausia? Ir tai jau ne taip iš karto aišku. Laimei, pats Lukas pateikia mums kontekstą, kuris mums pagelbsti. Ankstesniame jo skyriuje skaitome: „Kas netaps kaip vaikas, neįeis į dangaus karalystę“; paskui skaitome apie pareigūną, apakintą savo turtų; paskui Jėzus išgydo neregį, pripažinusį, kad jam reikia to išgydymo; ir tada – Zachiejaus istorija. Čia sutinkame dar vieną turtingą žmogų, kuris turi ir kažką vaikiško. Jis iš smalsumo nori pamatyti Jėzų ir išdrįsta įlipti į medį. Šitoks jo poelgis gali būti jo atvirumo ženklas.

Tai išties įdomi istorija ir jos dinamika. Susitinka Jėzus ir vienas iš labiausiai nekenčiamų žydų žmonių svetimos, okupacinės valstybės mokesčių rinkėjų viršininkas. Jau pats vardas Zchiejus reiškia teisųjį, o tuo tarpu muitininkai, buvo laikomi viešais nusidėjėliais, nes lupikavo iš savo tautos žmonių.

Iš tikrųjų Zachiejus visai nenorėjo susitikti su Jėzumi, o tik jį pamatyti. Gal buvo apie jį girdėjęs. Tačiau viskas vystosi taip, kad iš atokaus stebėtojo jis tampa pagrindiniu veikėju. Tikriausiai Zachiejus nė nemanė, kad viskas gali taip pakrypti visai nenumatyta linkme.

Galime sakyti, tai pasakojimas, kaip asmeniškas susitikimas su Jėzumi keičia žmogaus gyvenimą.

Dar vienas svarbus momentas. Kai aplinkiniai murma, kad Jėzus lankosi pas nusidėjėlį, Jėzus pasako svarbų dalyką. Jog ir šis nusidėjėlis yra Abraomo palikuonis. Taigi Jėzus ir pačiam Zchiejui primena kas jis toks yra. Būtent – ne Romos statytinis (tu esi ne vien tai, ką darai), o Abraomo palikuonis. Ar mes kartais netapatiname kokios nors žmogaus savybės su juo pačiu, ar savo nesėkmės, nuodėmės su pačiais savimi?

Graži istorijos pabaiga – į Zachiejaus namus šiandien atėjo išganymas. Kas gi iš mūsų nenorėtų, kad ir į jo namus šiandien ateitų išganymas, darna, susiklausymas, žmoniškas šeimyniškas bendravimas, ar širdies ramybė.

Jėzui kiekviena diena yra „šiandien“. Jis kiekvieną dieną siūlosi į svečius, kviečia mus kiekvieną išlipti iš savų medžių. Ar tai būtų artumo baimė, ar kokia neatleista nuoskauda, ar užsidėta ir susigyventa kaukė, ar dar kas nors. Jis kviečia atsistoti ant žemės, būti tokiais, kokie esame ir kuo esame Dievo akyse. O esame mylimi Jo vaikai. Ir tai yra svarbiausia.

 _____________________________________

 

2016 spalio 23 d., šv. Jonų bažnyčia

XXX sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 18, 9-14

Jau kelintą sekmadienį evangelijose girdime apie maldą. Praeitą girdėjome kaip ištvermingai reikia melstis, o šiandien girdime, apie tai, kaip neturėtume melstis.

Nathan Ausubel, aprašo gal Baltarusijos ar Lenkijos miestelio žydų pasakojimą. Miestelio bendruomenė džiaugėsi mylimu rabinu. Bet štai kartą jis sunkiai susirgo. Bendruomenė surengė atgailos ir pasninko dieną, už rabino sveikata. Taigi visi miestelio žydai pasninkavo. Tą dieną į miestelio smuklę užeina vienas bendruomenėje žinomų girtuoklis ir prašo taurelės degtinės. Smuklės šeimininkas neparduoda ir sako: “Ką tu nežinai, kad mūsų rabinas sunkiai serga, todėl šiandien pasninkas”. Girtuoklis negavęs degtinės nueina į rabino namus ir nuoširdžiai meldžiasi: “Brangus Dieve, grąžink mūsų rabinui sveikata, kad aš galėčiau išgerti”. Stebėtinai greitai rabinas pasveiko, o visi manė, kad būtent dėl girtuoklio maldos. Atėjus šeštadieniui pasveikęs rabinas meldėsi sinagogoje: “Brangus Dieve, suteik šiam girtuokliui ilgą gyvenimą, nes jo malda išgelbėjo mane. Pasakojimas baigiasi tuo, kad girtuoklio malda buvo išklausyta, o rabino ne, nes viena buvo nuoširdi, o kita ne.

Jėzus kalba savo laiko žmonėms ir mums. Atrodo, kad fariziejus ateina tiesiog pranešti Dievui, koks doras ir teisus jis yra. Jis tiesiog giriasi, jis jau pats susikūrė savo teisumą ir jam Dievo nelabai tereikia, nebent kad ir jis jį pagirtų. Dar didesnė bėda ta, kad fariziejus ima save lyginti su kitu žmogumi ir spręsti, kas teisus, kas ne. Girdėjome, kad jo malda nebuvo išklausyta. Tiesa jis nieko neprašė, jis neva dėkojo Dievui, taigi atrodo tokia padėka, Dievo nedžiugino. Galime klausti: ar Dievas gali rasti vietos žmoguje, kuris sklidinas savimi? Galbūt, jam vienam žinomu būdu. Pagaliau tai jo reikalas.

Vėl klausimas, kuris ištraukos personažas patrauklesnis, su kuriuo tapatinuosi? Galbūt jaučiamės labiau panašūs į nuolankų muitininką, negu į tą fariziejų. Tačiau neskubėkime. Galime galvoti, jog norime tapatintis su muitininku, bet tuo pat metu imti kalbėti kaip nemėgstame tų išdidžių, apsimetėlių fariziejų. Jei norime, nesunkiai randame konkrečių žmonių, kuriems bent mintyse galėtume klijuoti fariziejaus etiketę. Ironija yra ta, kad mes nė nepajusdami galime pradėti melstis, kaip fariziejus, kurio nemėgstame: “Dėkoju tau Dieve, kad nesu toks kaip tas kvailas fariziejus”. Vėl ta pragaištinga pagunda save lyginti su kitais.

Ar ši evangelijos ištrauka negalėtų praplėsti mūsų žvilgsnį, širdį ir suvokimą, kad Dievas nori kiekvieno žmogaus išganymo. Apaštalas Paulius sako, jam brangus kiekvienas žmogus. Dievas nesidžiaugia, muitininko praeitimi, kaip nesidžiaugia ir fariziejaus laikysena.

Svarbu ne tik ar aš meldžiuosi, bet ir kaip meldžiuosi, nes tai atspindi mano giliąsias nuostatas Dievo ir žmonių atžvilgiu. Jei jaučiame simpatijų evangelijos muitininkui, tai pastebėkime jis savęs nelygina su kitais ar kitu didesniu nusidėjėliu už save. Teisumas priklauso vienam Dievui tai Jis mus nuteisina. Tiesa, kad esame nusidėjėliai bet mylimi, mus iš tikrųjų padaro laisvus.

Tačiau lieka klausimas: Ką su savo laisve darysiu šią savaitę?

Gal iki išeinant iš bažnyčios sugalvosiu ką konkretaus?

 

_____________________________________

 2016 spalio 16 d., šv. Jonų bažnyčia

XXIX sekmadienis Lk 18, 1-8

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Šiandien misijų sekmadienis. Išgirdę apie misijas ar misionierius paprastai pagalvojame apie tolimus kraštus, gal Jėzaus evangelijos nepažįstančias tautas ir kunigus bei vienuolius mėginančius jas atversti į tikrąjį tikėjimą. Misionieriai -evangelijai pasišventę žmonės, dėl jos palikę namus, kultūrą ir leidęsi į pavojingas keliones.

Jau nuo pat apaštalo Pauliaus misijų kilo klausimas kokią krikščionybę jie turi atnešti, kas joje yra esmė, o kas išraiškos formos. Taip pirmojo amžiaus krikščionybė susidūrusi su išsimokslinusiais romėnais ar graikais turėjo prisitaikyti prie jų, surasti kitą kalbėjimo būdą nei paprastiems izraelitams.

Nepaskysiu nieko naujo daugeliui, jog pasaulyje nėra grynos krikščionybės. Ji nuo pat pradžių susijusi su žmonių kultūra pvz. žydiška, graikiška – bizantiška ar lotyniška. Kai tobulėjo laivai, kai prekybos keliai darėsi judresni jais iš Europos keliavo ir misionieriai į Indiją, Kiniją, Okeaniją, Amerikas. Tarp jų ir jėzuitai. Iš karto iškilo klausimas ar jie kitų kultūrų šalyse turi skelbti europietišką krikščionybę, kuri dažnu atveju atėjo su kolonistais. Kai kas manė taip. Tačiau jėzuitai buvo vieni iš tų, kurie mėgino krikščionybę pritaikyti vietinei kultūrai, perimant gerąsias tradicijas, prisitaikant prie vietinių papročių, suteikiant jiems krikščionišką turinį. Vienas tokių pavyzdžių jėzuitas Mate Ricci, Kinijos misionierius, tiltų tarp Kinijos ir Vakarų statytojas. Matydamas jog evangelija sėkmingai skelbiama gali būti tik kinams savomis formomis, jis drąsiai jas perėmė, pats rengėsi, ne kaip vakarų kunigas, o kaip kinų didikai, išmoko kinų kalbą, o supratęs, kad Konfucijaus mokslas kinams labai svarbus, krikščionybę pradėjo aiškinti Konfucijaus sąvokomis, net Dievo vardą pritaikė, o pastebėjęs kokia stipri pagarba mirusiems, ją susiejo su pagarba šventiesiems. Ir kiti jėzuitai misionieriai pritaikė liturgines apeigas Kinijos kultūroms. Gaila, kad Europoje įtakingiems Bažnyčios žmonėms atrodė, jog jau per daug nutolta nuo krikščionybės ir jos buvo uždraustos, o tuo pačiu ir sužlugdytas krikščionybės plitimas Kinijoje.

Nedidelę dalelę apie krikščionybės įkultūrinimą galėsite pamatyti t. Antano surinktų paveikslėlių parodoje, kurią skautai parengė bažnyčios gale. Visada nuostabu pastebėti, kad krikščionybė platesnė, nei mūsų vakarietiška jos išraiška.

Įdomu, jog misijų globėjai du skirtingi šventieji. Didysis Indijos misionierius jėzuitas Pranciškus Ksaveras ir uždaro karmelitų vienuolyno sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Ji visą gyvenimą skyrė maldai, už misijas taip pat.

Šiandien skaitiniai apie maldą ir ne bet kokią, o ištvermingą. Įdomu, kas iš čia esančių šį rytą meldėtės. Toliau klausčiau, buvo trumpa ar ilga malda. Aš meldžiausi ir mano malda buvo labai trumpa ir labai nuoširdi. Prabudau, pažiūrėjau ir sakau: “O Jėzau, jau septynios!”.

Grįžkime prie evangelijos.

Ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, Jėzus ragina ilgai ir atkakliai melstis, ypač jei malda prašomas svarbus dalykas.

Krikščioniška malda - pokalbis su Dievu. Biblija drąsina mus kalbėtis su Dievu apie viską, kas mums rūpi, išsakyti ir kitų žmonių ir pasaulio reikalus. Ne, kad jis jų nežinotų, bet, kad ir mes giliau suvoktume, jog toks pokalbis su Dievu drąsina mus, stiprina mūsų tikėjimą, palaiko tuos, už kuriuos meldžiamės....

Jeigu galvotume, jog svarbiausia, kad melstumės ilgai ir daug, tai kaip skaitysime Mato evangeliją (Mt 6:7-8) kur Jėzus sako nedaugiažodžiaukite kaip pagonys, kurie tikisi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Jūsų Tėvas žino ko jums reikia, dar jums neprašius.

Ir vis tik atrodo Jėzus šiandien giria ištvermingą maldą. Tačiau kas yra ištverminga malda ir kas joje svarbiausia?

Evangelijos našlė, kad ir kokia šauni atrodytų, gali nukreipti mūsų mintį nuo to, ką nori pasakyti Jėzus. Nes lyg ir savaime peršasi mintis, kad būtent našlė, jos ištverminga malda svarbiausia ištraukoje. Tačiau kad ko nors atkakliai siektum nereikia būti tikinčiu. Jėzus mūsų žvilgsnį veda toliau. Jis nori pasakyti, koks yra Dievas, jį priešpastatydamas nedoram teisėjui. Jei net nedoras teisėjas išklausė našlės prašymą, tai nepalyginamai jautriai girdi ir išklauso mūsų maldas maloningasis Dievas. Manau, kaip tik čia ir yra šios ištraukos grūdas.

Mūsų trumpesnė ar ilgesnė malda pirmiausia reikalinga mums patiems, kad geriau suvoktume koks Dievas yra, kad sugebėtume priimti jo valią ir tada, kai ne viską suprantame, kai bijome..., kaip pajėgė Jėzus. Dievas juk neatlygina mums už mūsų pastangą melstis taip lyg jis būtų neišgirdęs pirmos maldos, todėl reikia kartoti ir kartoti. Lyg jis nenorėtų mums padėti ir jį reikia ilgai įkalbinėti. Taigi ir meldžiantis išlieka klausimas ar labiau pasikliauju savo malda ar pasitikiu Dievu su kuriuo kalbuosi.

Galbūt mūsų maldai galėtų padėti 103 psalmė, kuri kviečia: Šlovink viešpatį ir nepamiršk, koks jis geras: Jis atleidžia visas tavo nuodėmes; išgydo visas tavo ligas; jis atperka tavo gyvastį, jis apgaubia tave meile ir gailestingumu.

 

_____________________________________

2016 spalio 2 d., šv. Jonų bažnyčia

XXVII sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 17, 5-10

Baisūs dalykai dėjosi Izraelyje pranašo Habakuko laikais, apie 600 m. prieš Kristų. Babiloniečiai nugalėjo Asiriją ir grasino Judo karalystei. Tuo tarpu žydų didžiūnai patys buvo susiskaldę ir kovojo vieni su kitais. Prievarta ir smurtas tvyrojo krašte, ir blogiausia, jog tai darėsi normalu. Tai matydamas Habakukas šaukia: Viešpatie, ar nematai kas dedasi? Mes visi būsime išžudyti arba išsižudysime patys!

Ir mūsų laikais ne vienas pasiskundžia, jog pasaulis eina velniop. O koks Dievo atsakymas – tik turėk tikėjimą, nes teisusis gyvens tikėjimo dėka. Lyg ir nelabai padedantis atsakymas. Ir vis tik?

Kažkada girdėjau interviu su viena lietuve, daug iškentusia Sibiro tremtine. Žurnalistė klausia: „Kaip jūs tokiomis sunkiomis sąlygomis išsaugojote tikėjimą?“ Moteris atsakė: „Tai tikėjimas išsaugojo mus“.

Tiek Habakuko, tiek mūsų amžiaus tremčių, tiek ir šiomis dienomis pasaulyje apstu baisybių, o tikėjimo svarba nė kiek nemenkesnė. Šiandienos skaitiniai daug apie jį kalba. Jei kas keliavote per dykumas ar jų prieigas, kur žmonės dar verčiasi žemdirbyste, turėjote pastebėti, koks svarbus jiems yra vanduo, lietus. Indijos regione, prie Punos, kur daug metų dirbo ir lietuvis jėzuitas Donatas Slapšys, pastaruosius 3 metus nelijo. Draugai jėzuitai iš to regiono pasakojo, jog pasitaiko atvejų, kai vyrai netgi nusižudo iš nevilties, nes negali išlaikyti šeimos ar grąžinti paskolų. Tai dėl to, kad nėra derliaus. Taigi vanduo, šiuo atveju lietus, susijęs su žmonių išgyvenimu. Nenuostabu, kad ir krikščioniškų bažnyčių pastoriai organizuoja maldų dienas prašant lietaus. Taip viena bendruomenė sutarė artimiausią šeštadienį melsti lietaus, o pastorius paprašė atsinešti kokį nors daiktą, simbolį, kuris įkvepia jų tikėjimą. Sutartą valandą miestelio aikštę užplūdo parapijiečiai. Vieni sakė sutapimas, kiti – stebuklas, bet tiesiog pamaldų metu pradėjo lynoti. Pastorius sako: „O dabar iškelkite į viršų savo atsineštą tikėjimo simbolį. Iškilo daugybė žvakių, kryžių, paveikslėlių, maldaknygių ir statulėlių. Bet gražiausia buvo, kai gal 9 metų vaikas iškėlė skėtį. Jo tikėjimo simbolis kalbėjo už save.

O kai aš meldžiuosi, kai ko nors prašau Dievą sau, mylimiems žmonėms ar pasauliui, koks būtų mano tikėjimo simbolis?

Jėzaus mokiniai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O jis atsakė: „Pasitikėkite manimi“. Atrodo, nelabai padedantis atsakymas.

Ir mes susiduriame su iššūkiais, problemomis ir krizėmis. O šios dienos skaitiniai sako, kad Dievas apie visa tai žino. Taigi, turėk tikėjimą. Lengva pasakyti. Tikrovėje sunkiau. Bet ar kas nors turi geresnį pasiūlymą?

Vėl įdomus evangelijos kontekstas. Jei skaitytume ankstesnes eilutes matytume, jog mokiniai prašo sustiprinti jų tikėjimą po to, kai Jėzus mokė juos atleisti 7 kartus po 7 - tiek, kiek riekia. Kad šitai būtų įmanoma, mokiniai prašo sustiprinti jų tikėjimą.

Be abejo, mūsų krikščioniškam gyvenimui yra svarbus tikėjimas ir jo turinys. Norėdami jį pažinti ir gilinti, turime tam skirti laiko. Tačiau taip pat turime ir nepamiršti, jog jis pirmiausia yra paties Dievo dovana.

Tikėjimo temą pasirinkome ir mūsų bendruomenės šūkiu: sąmoningiau tikėti, žmoniškiau gyventi. Mes norime savo tikėjimą gilinti, malda ir pažinimu, kad jis būtų ne bet koks, o toks, kokio mokė Jėzus. Taip pat norime jį sieti su gyvenimu. Nebijokime į savo maldas įtraukti prašymą – Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą. O jei padėtų, galime pagalvoti, koks mano tikėjimą įkvepiantis simbolis galėtų būti šią savaitę.

 

 _____________________________________

 

 2016 rugsėjo 25 d.,  šv. Jonų bažnyčia

XXVI sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 16, 19-31

Kaip dažnai, taip ir šiandien noriu paklausti, kokia pirmoji spontaniška mintis jums kilo išgirdus šiandienos evangeliją? Man tai prisiminė anekdotas. Tikintis krikščionis skambina pažįstamam netikinčiam ir klausia „Ar yra Dievas?“ Netikintis atsako: „Nėra“. „O kada bus?“, vėl klausia tikintis.

Šiandien evangelijos ištraukoje nėra Dievo. Yra turtuolis, Lozorius ir Abraomas, bet Dievo nėra. Tai kada bus?

Luko 15 ir 16 skyriuose Jėzus pasakoja 5 palyginimus, apie 5 prarastus dalykus: pasiklydusią avį, nuklydusį sūnų, pamestą pinigą, prarastą darbą ir prašvilptą gyvenimą. Visos šios istorijos yra vaizdingi pasakojimai, beveik kaip filmai, bet ne dokumentiniai. Taigi ir į šiandienos pasakojimą neturėtume žiūrėti kaip Discovery kanalo laidą ar Vikipedijos straipsnį apie pomirtinį gyvenimą. Nemažai Šv. Rašto tyrinėtojų mano, jog Jėzus pasakojo ne visą istoriją, kuri užrašyta Luko evangelijoje. Dalis jos pasiskolinta iš liaudiškų pasakojimų ir graikų mitologijos. Ir vis gi neskubėkime nuvertinti šio pasakojimo, nes visi Jėzaus pasakojimai, taip pat ir šis, mums neša galingą žinią ir nori pasakyti kažką svarbaus apie dabartinį mūsų gyvenimą.

Vienas teologas sako, kad šios dienos evangelija pasiūlo tris dalykus išsinešti. Įdomi paralelė su restoranu. Ten gali gauti kavos išsinešti, sumuštinių, picą... O teologas sako, kad ir mintys ar idėjos gali būti paruoštos išsinešti. Tuo pačiu įspėja, kad iš tų 3 šios dienos evangelijos minčių „išsinešimui“ 2 gali būti netinkamos. 

  1. Mintis: pragaras – amžina sąžinės graužaties vieta. Nors mūsų vertime pavartotas žodis „pragaras“, tekstas apie pragarą nekalba. Čia minimas Hadas visai nėra pragaras, tai judėjų šeolas – mirusiųjų buveinė. Taigi ši evangelijos ištrauka ne apie pragarą.
  2. Mintis: Hadas / šeolas turi du skyrius, kaip, pvz., restoranai rūkantiems ir nerūkantiems. Turtuolis pateko į blogąjį skyrių, o Lozorius į gerąjį, ten yra ir Abraomas. Ši geroji dalis ir vadinama Abraomo prieglobsčiu. Tačiau Biblijoje nekalbama apie du skirtingus hado / šeolo skyrius. Yra ir daugiau keblių teiginių. Žydų hade / šeole nėra ir ugnies, kurią mini Jėzus. Žydai hadą suprato kaip tamsos ir tylos vietą, tai skaitome 31 ir 115 psalmėse, o Jėzaus pasakojime turtuolis kalbasi su Abraomu. Kaip tik šiame jų pokalbyje ir galime aptikti viso pasakojimo šerdį.
  3. Mintis išsinešti: Dievo malonė yra didesnė už mirtį – rinkis malonę. Girdėtas pasakojimas mums labiau prakalbėtų, jeigu mes būtume judėjų tikėjimo, nes Jėzus taiko į 49 psalmę, kuri buvo žinoma Jėzaus ir Luko klausytojams.

Psalmė prasideda kreipiniu į visus pasaulio žmones, didžiūnus ir prastuolius, turtuolius ir vargšus. Psalmininkas, kaip ir Jėzus, pateikia pasakojimą, kurio esmė ta, kad turtingieji pasitiki savo turtais ir jais didžiuojasi prieš kitus, bet mirdamas nė vienas su savimi nepasiims nieko. Nė vienas jų negali pinigais išgelbėti savęs ar brolio nuo mirties. „Žmogaus gyvasties kaina per aukšta“, sako psalmininkas. Ir dar daugiau stiprių žodžių jis pasako tiems, kurie perdėm pasitiki savo turtais. O paskui jis išsako paguodą ir viltį: „Bet mano gyvastį Dievas atpirks iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti“.

Tai nuostabi žinia tiems, kurie pasitiki Dievu. O visa, kas mus blaško nuo pasitikėjimo juo – neverta mūsų.

Šv. Ignacas sako, kai abejoji ką pasirinkti (kokį veiksmą, poelgį, darbą...), pamėgink stabtelėjęs save paklausti, ką norėtum būti pasirinkęs mirties valandą.

Galbūt priimdami jau ir šios savaitės pasirinkimus – svarbius ir kasdienius – galime savęs klausti: ką pasirinkęs jaučiuosi ramesnis, labiau pasitikiu Dievu ir esu laimingesnis su kitais?

Tai gali būti Dievo ženklai, subtilus kvietimas – trečioji mintis išsinešti.

 

  _____________________________________

 

2016 rugsėjo 4 d., XXIII sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 14,25-33

 Šiandienos evangelijos ištrauka nepašykšti stiprių žodžių. Iš Antiochijos, taigi iš Sirijos, kilęs Lukas savo mieste, kuris buvo prekybos kelių sankirtoje, matė ryškių visuomenės kontrastų ir juos išlaikė ir savo kalboje.

Ką reiškia Jėzaus sąlyga norintiems juo sekti? Kas atsitiko su ketvirtuoju Dievo įsakymu, liepiančiu gerbti tėvą ir motiną?

Mes juk mylime savo šeimą, savo artimuosius. Rūpinamės jais visada, o ypač, kai kuris suserga ar šiaip prireikia pagalbos. Mes ramia širdimi manome, jog tai yra krikščioniška mūsų priedermė. Argi Jėzus ragina mus apleisti savo artimuosius? Manau, kad ne.

Jei Luko evangeliją pradėtume skaityti keletu skyrių prieš šios dienos ištrauką, pastebėtume įdomią dinamiką.

Jėzus keliauja Jeruzalės link. Visi žinome, tikriausiai ir jis pats nujaučia, kas jo ten laukia. Pakeliui tai vienas, tai kitas žmogus pasisiūlo eiti kartu. O Jėzus lyg užuominomis juos atkalbinėja. Sako, žiūrėkite, lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Paskui turtingam jaunuoliui, norėjusiam jį sekti sako: „Pirma parduok ir išdalink visą turtą, tada seksi“. Dar kitas vaikinas lyg ir būtų tinkamas sekti, bet nori pirma palaidoti tėvą. Beje, tėvas nėra miręs, gal po 10, 20 ar daugiau metų mirs, tada jis sektų Jėzų. Bet šiandien, kai paskui Jėzų susidaro didelės minios, jis rėžia tiesiai šviesiai. Kas nori eiti paskui mane turi išsižadėti šeimos, artimųjų, net savęs, imti kryžių ir tada eiti paskui mane...

Šitaip Jėzus sako, jog statydamas į pirmą vietą ne Dievą, o kažką kitą, nepasieksi to, ko labiausiai trokšti. Kaip ir statytojas, pradėjęs bokštą gali jo taip ir neužbaigti, ar karalius, neapskaičiavęs savo karinės galios gali nelaimėti mūšio. Mūsų tikslas nėra pastatyti bokštą, tuo labiau laimėti mūšį.

Beje, o koks mūsų tikslas?

Turėti dvasinę ramybę, kad sektųsi mokslas, darbas, šeimos gyvenimas, kad ilgai gyvenčiau pats ir artimieji, kad visi būtų sveiki ir t.t. Visa tai, be abejo, labai geri dalykai, ir mums jų reikia. Tačiau galima sakyti, jog jie yra šalutinis produktas. Kad ir kaip įmantriai išvedžiotume, vis vien niekas kitas, net ir visas pasaulis nepasotins giliausio žmogaus troškimo, tik Dievas. „Solo Dios basta“ –  vien Dievo gana, sakydavo šv. Teresė Avilietė.

Berods, Kenijoje vieną misijų stotį aplankė garsi aktorė amerikietė. Jau neprisimenu jos pavardės. Ji ten sutiko vienuolę, vaikų gydytoją, dirbančią ir gyvenančią visai šalia lūšnyno. Aktorė stebėdamasi klausė seserį vienuolę: „Kaip tu, išsilavinusi amerikietė, gali čia dirbti ir gyventi? Aš to nedaryčiau už visus pasaulio pinigus.“ „Aš ir gi“, - atsakė vienuolė.

Šią savaitę atkreipkime dėmesį į tuos dalykus, kuriuos darome ne dėl pinigų ar kitokios naudos. Gal tai ženklai, kad sekame Jėzumi, gal jie stiprins ir drąsins mus klausti, o ką dar galiu padaryti dėl to, dėl tų, kuriuos myliu.

 _____________________________________

 

2016 m. rugpjūčio 28 d., XXII sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 14,1; 7-14

 Kartais atrodo, jog evangelijų pasakojimai yra veikiau pamokymui sugalvotos istorijos nei tikri atsitikimai. Taip gali atrodyti išgirdus ir šiandienos pasakojimą. Kur girdėta, kad šeimininkas persodinėtų svečius prie vaišių stalo. Jei jau taip nori reitinguoti, tai vietų sužymėjimu pasirūpina iš anksto, kad išvengtų įtampų. Tai labiau įprasta oficialiuose priėmimuose, nei šeimos šventėse.

Visai netikėtai perskaičiau tokią istoriją, kuri nutiko pradedant ilgą skrydį iš Johanesburgo, Pietų Afrikoje. Viena prabangiai apsirengusi moteris turėjo sėdėti šalia juodaodžio vyro. Dėl to ji buvo labai nepatenkinta ir tai garsiai ir nepagarbiai išsakė skrydžio palydovei. „Aš negaliu sėdėti šalia šitos žmogystos, prašau surasti man kitą vietą.“ Palydovė bandė paaiškinti, jog visos vietos ekonominėje klasėje užimtos, bet ji pamėgins pažiūrėti verslo ar net pirmojoje klasėje ir, su kapitono leidimu, galbūt galės padėti. Taip ir padarė. Visos ekonominės ir verslo klasės vietos buvo užimtos, bet viena vieta išskirtinėje pirmojoje klasėje dar buvo laisva. Ji grįžo prie moters ir sako: „Turiu jums džiugią žinią – pirmojoje klasėje yra viena laisva vieta.“ Moteris, žinoma, apsidžiaugė. Tada palydovė kreipėsi į juodaodį vyrą: „Malonėkite pasiimti savo daiktus ir pereiti į pirmąją klasę.“ Visiems plojant vyras taip ir padarė.

Mano galva šis ir evangelijos pasakojimas gali pamokyti tiek tikro nuolankumo, tiek ir per daug nesureikšminti kitų nuomonės apie mus. Nors kitų žmonių nuomonė apie mus ir svarbi, ji vis tik neapsprendžia mūsų vertės bei orumo. Prieš Dievą visi esame lygūs. Apaštalas Paulius mėgino tai pasakyti galatams, bet ir mes dar, regis, nelabai išmokome šią pamoką. 

Kažkurios Azijos šalies patarlė sako: „Tau nereikia taip pūstis, nes nesi toks menkas“.

Kaip žmonės reaguoja, kai kuris nors jų aplinkoje išpuiksta? Tokie žmonės tiesiog kitus pykdo, tiesiogiai ar netiesiogiai kitus menkina. Tik prisiminkime, kaip jautėmės, kai kas nors prieš mus lindo be eilės, pavyzdžiui, į kabinetą pas gydytoją. Arba kas nors „gudresnis už kitus“, pažeidžiant kelių eismo taisykles, užlindo pirma kitų...

Eidamas pabaigos link paskaitysiu ištrauką iš 14-os Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio priesakų keturiolikmečiam sūnui Irenėjui Oginskiui, 1822 m. išvykstančiam studijuoti į Italiją.

  1. Visų pirma įsisąmonink paprastą tiesą – žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo. Už viską jis turi būti dėkingas savo Kūrėjui – Dievui. Tikėjimas – pirmoji jo pareiga, be jo žmogus yra niekas, tik nereikšmingas skaičius. Tad pirmiausia būk krikščionis, nes šią religiją žmonėms davė pats Dievas, paprasčiausiai tikėk, paskui tikėjimas taps tavo pasaulėžiūra. Tai, ką aš aiškinu, tau pernelyg sudėtinga, bet ateis diena, kai viską suvoksi ir įsitikinsi, jog šiuose priesakuose yra viskas, ko reikia, kad būtum laimingas šioje žemėje.
  2. Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet, jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą. Jei tikrai norėsi jį pelnyti, tai tik nuo tavęs priklauso, pavyks ar ne: nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs: „Ar mano Motina už tai pagirs?..“ Jei į šį klausimą sąžinė tau atsakys: „Mano Motina pritartų“, veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus. Jei vidinis balsas sakys priešingai, - nedaryk to, ką ketinai, ir išvengsi klaidos bei graužaties.

Man regis, šios dienos Evangelijos skaitiniai moko: prisimink, kas esi ir kas nesi. Prisimink, jog esi Dievo apdovanotas, tai padės tau jaustis Jo ir kitų žmonių mylimam, tai padės tau išlaikyti vidinę ramybę. 

To linkiu ir meldžiu mums visiems pradedant mokslo metų savaitę.

_____________________________________

 

2016 birželio 31 d. šv. Jonų bažnyčia

XIV sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Lk 10, 1-20

Įdomu, ar šios dienos evangelija kam nors ką nors primena? Man ji primena Čikagą, 1992-uosius, kai ten studijavau. Tą vasarą ten vyko ir pasaulio lietuvių šokių šventė. Mudu su t. Antanu ir koks tūkstantis šokėjų salėje šventėme sekmadienio Mišias. Buvo skaitoma ši ištrauka. Man labai patiko, mišių aplinka ir nuotaika ir tai, kad jose, berods, Darius Polikaitis grojo akordeonu, o žmonės nuotaikingai giedojo.

Sakoma, vasara atostogų ir kelionių metas. Jėzus šiandien duoda keletą patarimų kelionei.  

Jis išsiunčia 72 mokinius į misijas. Neduoda žemėlapių ar GPS, kuri padėtų visais atvejais.  Jis tik pateikia keletą pagrindinių nuostatų – pernelyg nesiblaškyti, padėti, kam tik gali, skelbti Žodį ir nenusiminti, jei jo nepriims. Jis tiesiog meta iššūkį – eiti pasitikint, kad Dievas motiniškai globos. Nežinome tų mokinių vardų ir tai, ar jie visi buvo vyrai, o gal jų tarpe buvo ir moterų. Žinome viena, iš msijos jie grįžo kupini džiaugsmo, mielai dalinosi patirtimi ir įspūdžiais, kaip sekėsi. Jėzus čia pat priminis, jog tai dar ne kelionės pabaiga, tikrasis džiaugsmas dar laukia.

Jėzus išsiunčia mokinius Ten, kur pats ketino vykti. Man įsiminė tas beveik magiškas žodis „ten“.

Jėzui būti Ten, kartais reiškia labiau būseną nei vietą. Ten gali būti visur, kur patiriame nesaugumą. Ten yra kur pradedame pasitikėti Dievu. Tai visai nereiškia, kad suaugę žmonės neturime atsakingai rengtis kelionėms. Tačiau bet koks mūsų pasirengimas yra ribotas ir pasitikėjimas Dievu nepakeičiamas. Panašiai kaip vaikų pasitikėjimas tėvais.

Gal kas iš vaikystės prisimenate, kai tekdavo ilgai važiuoti automobiliu, pvz., atostogauti prie jūros, pas močiutę ar kitur. Paprastai vaikai sėdi ant galinės sėdynės ir nekantriai laukia, kol atvažiuos Ten. Važiavimas kartais prailgsta kaip amžinybė ir vaikai klausia ar jau tuoj atvažiuosim. Abu priekyje sėdintys tėvai ramina, kad jau ne už ilgo būsime Ten. Kai tas nepadeda, tada siūlo skaičiuoti vėjo malūnus, kai šie baigiasi, siūlo skaičiuoti pakelės karves, gal ir gražius debesis. Žodžiu daro viską, kad tik vaikai išlauktų. O vaikai nori būti Ten jau dabar. Tačiau į Ten reikia nukeliauti per Čia. Beje, ir suaugusiems kartais nelengva būti dabar ir čia. Tai neprieštarauja planavimui, bet nuolatinis nerimas ir gyvenimas vien ateitimi arba įsikibus į praeitį, gali būti mėginimas pabėgti nuo esamos tikrovės.  Šitas Čia kartais pilnas abejonių, nesaugumo ar įtampų. Ar mes kelionei turime geresnį sprendimą, kaip pasitikėti Dievo motiniška globa?

Visokiose mūsų kelionėse pastebėkime Dievo artumo ir padrąsinimo ženklus. Gal tai nebus vėjo malūnai ar pakelės karvės, bet nemažiau nuostabūs ir palaikantys. Gerų vasaros kelionių prasidėjusią savaitę – kitų, savęs ir Dievo link.  

 

 ________________________________

2016 gegužės 22 d. šv. Jonų bažnyčia

Švč. Trejybės sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Kiek bekalbėčiau apie Trejybėje vieną Dievą, vis tiek tai liks tikėjimo slėpinys. Apie jį tegalime kalbėti ir mąstyti tik žmogiškomis analogijomis. Viena tokių, jog Trejybė tai tobulas ir amžinai tvarus, persipinantis dieviškų asmenų meilės santykis. Mes tikime jog Dievas yra asmuo, asmenys esame ir mes. Galbūt kaip tik čia galime ieškoti sąlyčio taškų su šia švente ir Trejybe, nes ir mes esame asmenys, ir mums svarbūs santykiai, gal net labiau, nei manome.

Šiandienos pamąstymui pasitelkiu vieną iškilią austrų poete.

Mes žinome, jog patyčios yra blogas dalykas, su jomis kovojama vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose ir darbovietėse, o jų vis pasitaiko. Jau mokykloje patyčias kentė ir ji neįgali mergaitė. „Žiūrėkit žiūrėkit, ateina ragana“, - šaukdavo vaikai. Ji buvo neįgali. Gydytojų diagnozė – savarankiškai gyventi nepajėgi. Negalia ir ligomis nuo gimimo paženklinta ir pasmerkta gyventi toliau, kartą ji savo geriausiai draugei rašė: „Aš niekada nebuvau jauna ir niekada nė truputį patraukli“. Ji kentė kūno skausmus, ir depresiją, vėliau beveik apako, mėgino žudytis, išgyveno tikrą pasaulio atskirtį. Atrodo jog vienatvė buvo artimiausias šios didžios austrų poetės palydovas. Tai Kristina Lavant 1970 m. gavusi valstybinę Austrijos literatūros premiją.

Ši poetė ginčijosi su Dievu, jį keikė ir tuo pat metu jo ilgėjosi. Ji nuolatos klausė: Ar Dievas žino apie mane?

Ar Dievas žino apie mane, ar aš jam rūpiu, klausiame ir mes ir kiti, nė netardami Dievo vardo. Vis tiek visų mūsų ilgesys orių, tvarių santykių yra realus.

Kristina Lavant kentusi vienatvę apie Trejybę rašo gražiai ir dramatiškai: „Atleisk man, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia. Jūs tai trejybė, o aš tokia viena“. Šitaip trūkumą santykio su kitais išreiškia poetė. O kaip santykį su kitais ar jo trūkumą išreiškiame ar užgniaužiame mes?

Man regis poetė pataiko į vieną giliausių žmogaus ilgesių. Sociologai sako, kad Vakarų žmonės susvetimėjo. Net ir modernios priemonės, socialiniai tinklai ne visada padeda. Jie lyg ir įgalina komunikuoti su esančiais toli, bet atitolina esančius arti. Mobilų telefonų naudojimas visur ir visada, parodo viena vertus žmogiško santykio ilgesį, o kita vertus negebėjimą bendrauti tiesiogiai. Bet tai ne tik jaunosios kartos požymis. Ilgesys tikro santykio žmogaus nepalieka niekad. Pagaliau ir mūsų maldos paremtos santykiu su artimais ir kitais žmonėmis, jomis ieškome santykio ir su Dievu. Pagalvojus apie žmonių santykius, man vis prisimena vieno Suvalkijos miestelio autobusų stotelė. Lyg kryžių kalnelis iškilo rodyklės į įvairias pasaulio šalis su kilometrais iki Londono, iki Čikagos, Melburno, Dublino. Į ten išvyko to miestelio vyrai, tėvai, dukros, anūkai. Likusieji laukdami autobuso stovi po rodyklėmis lyg po kryžiais, skaito miestų pavadinimus ir ilgesingai žiūri ton pusėn. Ar ne tas pats trūkumas santykio su brangiu žmogumi?

Jau minėjau, jog Trejybė tai dieviškas santykis.

Švęsdami Trejybės iškilmę švęskime Dievo svajonę dovanoti mums tobulą santykį su pačiais savimi, su artimais ir kitais žmonėmis ir žinoma su Dievu, kuris vienas bet ne vienišas. Suprantama, jog tobuli, amžinai tvarūs santykiai įmanomi tik perkeistame pasaulyje, bet jau čia ir dabar tegul jie skleidžiasi ir darosi vis žmoniškesni. Nes be santykio nėra ir paties žmogaus.

O su poete Kristina Lavant galime melstis ir šitaip: Ačiū tau, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia, kad esi Trejybė, nes būtent todėl ir aš nesu ir nebūsiu viena.

 

________________________________

 

2016 balandžio 17 d. šv. Jonų bažnyčia

IV Sekmadienis  Jn 20,27-30

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

IV Velykų sekmadienis Gerojo Ganytojo ir maldų už dvasinius pašaukimus diena. Jono evangelijos 10 skyriuje Jėzus pasakoja apie save kaip apie gerąjį ganytoją.

Buvo gruodis, taigi žiema, galbūt Hanukos šventė, primenanti žydų vado Judo Makabiejaus pergalę prieš Sirijos valdovą Antijohą 165 m. pr. Kr. Jėzus ėjo į šventyklą pro rytinę pusę, kur siena saugojo ją nuo šalto dykumų vėjo. Žydai susispietė apie jį. Jie nebuvo tikri ar Jėzus tikrai yra pažadėtasis Mesijas ar ne. Mat tuo laiku netrūko keliaujančių pamokslininkų, kurie mokė ir gydė. Todėl žydų klausimas Jėzui buvo tiesus: „ar tu esi Mesijas?“ Vietoj tiesaus atsakymo Jėzus sako – „aš esu Geras ganytojas“ ir toliau aiškina, koks ganytojas yra geras.

Evangelijos užrašytos po Velykų. Tarp kitų dalykų jos mėgina atsakyti pirmiesiems krikščionims ir mums kaip gyventi po Jėzaus prisikėlimo. Šiandienos ištrauka moko – gyventi klausant ir sekant gerąjį ganytoją Jėzų. T. y. įsiklausant į jo žodį, įsigilinant, kaip jis gyveno, bendravo su maloniais ir mažiau maloniais žmonėmis, koks buvo jo santykis su Tėvu, kaip meldėsi, kaip išmoko Juo pasitikėti tada, kai sekėsi ir kai išgyveno sunkumus.

Istorikai iki šiandien svarsto, kaip atsitiko, kad po Jėzaus prisikėlimo per gana trumpa laiką maža jo sekėjų grupelė išplėtė savo tikėjimą po visą Romos imperiją.

Prisiminkime pirmuosius povelykinius skaitinius. Jėzaus mokiniai buvo sutrikę, nežinojo kuo užsiimti. Tik gavę Šv. Dvasią tapo drąsiais apaštalais. Tačiau jų buvo tik saujelė, o teologija moko, jog malonė veikia per prigimtį. Taigi pradžia kukli.

Kas gi patraukė dalį žydų, graikų, romėnų ir kitų įvairių socialinių sluoksnių žmonių priimti krikščionių Jėzų ir jo tėvą – Dievą?

Pirma, krikščionys mokėjo megzti socialinius tinklus. Dar nebuvo feisbukų ir tviterių, bet krikščionių socialiniai tinklai jau veikė. Jiems buvo svarbūs asmeniniai ryšiai, kuriuos stiprino laiškai ir malda vienų už kitus. Jei reikėjo, gyvą bendrystę palaikė ir medžiaginė pagalba. Net persekiojimai ir teologinių klausimų sprendimai pasitarnavo tų ryšių stiprinimui. Tenka pripažinti, vėliau neišvengta ir skaldymosi.

Antra, žmones mylintis krikščionių Dievas atrodė patrauklesnis už daugybę bejausmių tolimų graikiškų ar romėniškų dievybių. Jėzaus Dievas nėra tolimas, jam rūpi žmogus, juo gali pasikliauti, turėti prisikėlimo viltį. Šis Dievas dovanojo žmogui laisvę, taigi svarbi ir asmeninė atsakomybė, svarbu kaip gyveni.

Pagaliau apaštalo Pauliaus mokymas, jog visi žmonės yra lygūs, antikos laikams buvo tiesiog revoliucinis. Tikėjimas, jog kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą padėjo įveikti socialinę atskirtį tarp pirmųjų krikščionių. Šitas mokymas ne mažiau aktualus ir šiandien.

Svarbiausia, jog visa tai krikščionims nebuvo vien gražios idėjos, bet veikė praktiškai. Krikščionys patys prižiūrėjo pagyvenusius žmones ir ligonius, jie buvo svetingi, jų šeimos tvarios, vaikai priimami, kaip Dievo dovana.

Iš pradžių krikščionys rinkdavosi sinagogose ir ten kalbėjo apie Jėzų. Kai pradėjo rodyti palankumą pagonims, žydai išstūmė juos ir atsitolino. Tačiau krikščionys liko atviri visiems.

Ankstyvoji krikščionybė išgyveno ir tai, ką šiandien popiežius Pranciškus iš naujo primygtinai siūlo tikintiesiems: eiti į paribius, padėti neturintiems galimybių, įtraukti nepritampančius ir išstumtus į užribį.

Gal šiandien tai ir reiškia klausyti Gerojo Ganytojo balso? Dar lieka klausimas, ką praktiškai dėl to ketinu nuveikti šią savaitę?

 

2016 kovo 27 d. šv. Jonų bažnyčia

Velykos Jn 20,1-9

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

 Ankstų sekmadienio rytą Marija Magdalietė eina prie Jėzaus kapo. Dar prietemoje pamato Jėzų, bet palaiko jį sodininku. Ir tai iš dalies suprantama, juk ji tikėjosi Jėzų pamatyti kape. Ji nori grįžti į praeitį, o praeitis jau pasikeitusi. Tikriausia ji išsigąsta, bet užkalbinta vardu iš karto atpažįsta mokytoją. Asmeninė patirtis tiek mūsų tikėjime, tiek bendravime yra labai svarbi. Dievas žino ir kiekvieno mūsų vardą, krikšto vardą ir kažkokiu būdu mus užkalbino, pakvietė ir mes esame čia, kartu švenčiame Velykas. Jis tikrai mus kalbina ir kitomis dienomis.

Atrodo Magdalietė apsidžiaugia. Bet štai netikėtas posūkis. Jėzus sako: nelaikyk manęs, eik pas mano brolius ir pasakyk, kad matei mane prisikėlus.

Tai galime suprasti, kaip Jėzaus drąsinimą nesilaikyk įsikibus to, kas buvo. Prisikėlimas neatsuka laiko atgal prieš nukryžiavimą, o pradeda kai ką visiškai nauja, visai naują laiką.

Jei noriu švęsti prisikėlimą ir viltį, kurioje skleidžiasi ir mano prisikėlimas, turiu išdrįsti kai ką paleisti. Paleisti kaltės jausmą, kad neįvykdžiau gavėnios pasiryžimų, palikti nuoskaudas, kurių vis tiek negaliu pakeisti, paleisti viską, kas mane apribojo, įvyko praeityje, bet kėsinasi į mano džiaugsmą dabar.

Kardinolas Audrys Bačkis sako: net didžiausias skeptikas trokšta, kad Velykų stebuklas būtų tiesa. Galbūt dažnai šitas troškimas viešumoje neparodomas, bet, man regis, būtent jis tiesiog šaukia iš piktų komentarų internete, iš nusivylusių sielų, mėginančių slėptis už agresyvumo ar tuštybės.

Velykų džiaugsmas yra mums dovana ir įpareigojimas. Jis turi paliesti ir kitą žmogų gerumu, kad taptų reikšmingas patiems mums.

Galbūt gyvenimo tikrovė vėl mėgins mus įtraukti į savo sūkurį taip, lyg Velykų nė nebūtų buvę, bandys įtikinti, kad visi kiti dalykai svarbesni.

Tegul Prisikėlimo šviesa apšviečia mūsų dvasios akis, kad pažintume, kokia yra viltis, į kurią esame pašaukti, kaip meldžia apaštalas Paulius. Švęsdami Velykas, Jėzaus prisikėlimą, švenčiame viltį ir tikėjimą, kad ne blogis, tamsa, neteisybė, liga ir mirtis taria paskutinį žodį, o Dievas tiek mūsų gyvenime, tiek pasaulyje.

Nauja geroji Prisikėlimo žinia yra ta, kad ten, kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė ir gailestingumas. Jie skirti mums, žmonėms.

Kelintą kartą prisimenu Velykų ryt1, kai dirbau didžiulėje parapijoje Klaipėdoje. Kalbėjau apie Velykas, Kristaus prisikėlimą, ir kaip esame kviečiami jį skelbti.

Po Mišių priėjo vienas patarnautojas ir sako, bet kaip aš paskysiu namie, kad Kristus prisikėlė. Šeima švenčia Velykas, bet nelabai tikintys. Tada turėjau greitai sugalvoti teologinį paaiškinimą. Jis buvo toks: jus tikriausiai aplankys svečiai, bus skanios vaišės, po jų padėkok mamai ir tėčiui ir tiesiog neprašytas nueik į virtuvę ir suplauk indus. Gal tai bus tavo geriausias Prisikėlimo liudijimas.

O koks bus mano/tavo?

 

 

2016 kovo 24 d. šv. Jonų bažnyčia

Didysis ketvirtadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Eilinės darbo dienos vakaras, kaip anie mokiniai, taip ir mes galbūt jau jaučiame nuovargį. Ir vis tik susirinkome švęsti Eucharistiją, nes norime paminėti, norime dalyvauti tame, kas mums svarbu. Ačiū jums, kad atėjote, tokią svarbią dieną.

Šiandien minima paskutinė vakarienė, kai Jėzus sėda su mokiniais prie stalo, tiksliau ant kilimo, kaip įprasta, bet šalia įprastų dalykų vyksta ir neįprasti. Tiesa, juos mokiniai suvoks vėliau, o dabar jie vakarieniauja, švenčia kasmetinę Paską. Vienos gražiausių, jautriausių Šv. Rašto vietų vienaip ar kitaip siejasi su vaišėmis. Štai Jėzus Kanos vestuvėse, padaro pirmąjį stebuklą, padauginą vyną, štai jis vakarieniauja pas muitininką Levį ir šis tampa apaštalu Matu, vėliau, pakeliui į Emausą, Jėzus prisijungs prie dviejų nusiminusių mokinių kaip nepažįstamasis, o vakarieniaujant kartu anų širdys atsivers, tarsi žvynai nukris nuo akių ir jie pažins Jėzų. Ir per paskutinę vakarienę Jėzus pasako tai, ko nėra sakęs, patarnauja taip, kad stebina mokinius. Vėliau jie suvoks, ką Jėzus sakė, ką darė ir kodėl.

Galbūt kam nors kilo klausimas, kodėl Didžiąją savaitę, pradedant Verbų sekmadieniu, pamaldos ilgesnės nei įprastai?

Manau šio laiko ilgesnes pamaldas galima palyginti su šeimos vakariene, kai visi ilgiau pasilieka prie stalo, kalbasi apie dabartį ir praeitį, svajoja apie ateitį. Bene svarbiausias dalykas, ypač vaikams, yra vyresniųjų pasakojimai, prisiminimai. Taip jie daugiau sužino apie savo tėvus, jų jaunystę, kaip jie susipažino, susituokė... Išgirsta apie senelius, jų gyvenimą ir išgyvenimus, apie kilmės vietas, aplinkinius žmones... Šitoks praeities įvykių šventimas padeda jaunajai kartai susivokti, kas jie yra iš kur ateina, kas yra jų šeima ir jų pačių tapatybė. Taip ir mes švęsdami išganingų Kristaus įvykių atminimą turime progą geriau suvokti, kas esame, kokiai šeimai priklausome, ką gavome, kaip labai esame mylimi ir kam kviečiami. Šitaip švenčiant praeities įvykį, jis tampa dabartiniu ir prasmingu.

Šiandien ypatinga diena, kai Jėzus įsteigė Eucharistiją, o numazgodamas mokiniams kojas, paliko tarnystės pavyzdį lyg testamentą. Popiežius Pranciškus šią dieną sakė: Jėzus mus mokė padėti vieni kitiems ir aš tai darau iš visos širdies, nes tai mano pareiga. Kaip kunigas ir vyskupas aš turiu jums tarnauti. Tačiau ši pareiga kyla iš mano širdies, aš myliu ją, nes jos mane išmokė Viešpats. Bet ir jūs vienas kitam iš visos širdies padėkite, šitaip padarysite gera.

Didįjį tridienį gausu liturginių simbolių. Jų užduotis yra išreikšti tikėjimą ir jį gilinti. Ir šiandien simboliais norime išreikšti ir sustiprinti savo nusiteikimą sekti Jėzumi. Todėl netrukus kviesime prieiti prie altoriaus ir nuplauti rankas vienas kitam: sutuoktiniui, broliui, sesei, kaimynui, pažįstamam ar mažiau pažįstamam. Jei kas manytumėte, kad toks simbolis nepriimtinas, galite pasilikti savo vietose. Kunigai ir seserys vienuolės nušluostysime jums rankas. Tegul tai bus ženklas, kad dėkinga ir džiaugia širdimi norime vieni kitiems tarnauti šioje bendruomenėje ir kasdien sekti Kristaus pavyzdžiu.

 

 

2016 kovo 20 d. šv. Jonų bažnyčia

Verbų sekmadienis

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Šiandien įžengiame į didžiąją šventąją savaitę. Ją šventa padaro įvykiai, kuriuos švenčiame –  tai Jėzaus paties savęs dovanojimas mums ir už mus. Šioje šventėje visko tiek daug – tekstų, simbolių, gestų. Tad norint geriau suvokti visumą, reikia lyg žingsnį atsitraukti ir pažvelgti iš toliau. Pašventintos palmių ar kitų žolynų šakelės gali būti raktinis simbolis. Jos yra bent kažkas, ką apčiuopiamą galime turėti prieš akis šią savaitę.

Palmių šakelės, viena vertus, išreiškia džiaugsmą, kad ateina Atpirkėjas, o, kita vertus, gali reikšti ir tai, kad mes dar nevisiškai pasirengę leistis į šią šventą savaitę. Žmonės, kurie klojo palmių šakas Jėzui dar nebuvo supratę jo ir tikėjosi kitokio mesijo. Nors jų hosanna reiškė „Dieve, ateik mus išgelbėti“, ne už ilgo šauks „ant kryžiaus jį“. Šitos verbos galėtų priminti ir mūsų dvilypumą, pasiryžimų trapumą. Ir mes laikydami verbas rankose ar pasidėję ant suolų klausėme Jėzaus kančios pasakojimą. Paskui parsinešime verbas namo ir galvosime, ką gi su jomis daryti.

Vienas bendrabrolis jėzuitas sako: šiais metais nulaušiu mažą verbos šakelę ir įsidėsiu į švarko kišenę. Nulaušiu ir dvi didesnes, vieną pasidėsiu ant staliuko prie lovos, o kitą ant darbo stalo prie kompiuterio. Noriu, kad tas verbos simbolis man prakalbėtų kas kartą, kai ranką kišiu į kišenę, kai eisiu miegoti ar kelsiuosi ir kai sėsiu prie darbo stalo. Aš noriu, kad tos palmių šakelės primintų man mano maldą, „Dieve, ateik mane išgelbėti“. Bet taip pat noriu, kad jos primintų man apie mano trapumą, dvilypumą, kaip lengvai pasiduodu minios nuotaikoms ir pradedu galvoti, kad man Dievo nereikia, na, bent jau ne visada reikia, juk pats galiu susitvarkyti.

Aš noriu, kad tos verbos mane lydėtų į didįjį ketvirtadienį ir mokytų gilesnio dėkingumo Dievui už jo pasiaukojančią meilę, mokytų tarnavimo, kaip tarnavo Jėzus. Aš noriu, kad tos palmės lydėtų mane per didįjį penktadienį ir šeštadienį, kad tikrai dėkingai priimčiau Jėzaus gyvenimo dovaną už mus visus ir konkrečiai už mane. Aš noriu tas verbų šakeles turėti Velykų sekmadienį, kad prisiminčiau, jog ir mano kryžiai nešami kartu su juo vedą į prisikėlimą ir nesibaigiantį gyvenimą.

Pagaliau ištisus metus tos verbų šakelės mano kambaryje gali būti man nuolatinis priminimas apie tai, kaip labai Jis mane myli ir kaip aš noriu Jam atsiliepti, gali būti kaip malda: „Dieve ateik manęs išgelbėti“.

Įžengiame į didžiąją ir šventąją savaitę ne tik apmąstydami praeities įvykius, bet ir savo dabartį jungdami su amžina Dievo dabartimi.

 

 

2016 kovo 6 d. šv. Jonų bažnyčia

IV gavėnios sekmadienis (Lk 15, 1-3; 11-32)

Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Kaip manote, kurią savaitės dieną lengviausia eiti išpažinties? Yra tokia diena, kai lengviau tiek išpažįstančiajam, tiek kunigui. Kuri tai diena ir kodėl, šį kartą dar nesakysiu.

Biblijos skaitymų tema šiandien – susitaikymas ir atleidimas. Švento rašto skaitinys pasakoja apie Išrinktosios tautos susitaikymą su jos Dievu prie Gilgalio. Keturiasdešimt metų dykumoje tauta maištavo prieš Dievą ir Mozę. Nepaisant to, Dievas atleisdavo kiekvieną kartą, kai tik tauta gręžėsi į jį. Šitas pasakojimas izraelitams tapo ypač svarbus kai 587 m. jie buvo išvaryti į Babilono vergovę. Jis priminė, jog Dievas jų protėvius išvedė iš Egipto nelaisvės, todėl, tikėtina, atleis neištikimybes, išvaduos ir iš Babilono. Supaprastintai galima sakyti, net jei 40 metų nebuvai susitaikinimo sakramento, jei po to ir vėl patekai į savų babilonų vergoves, vis vien gali tikėtis atleidimo, nes Dievas ištikimai laikosi savo pažado atleisti. Tiek kartų, kiek reikės.

Eikime prie evangelijos pasakojimo, kurį Charles Dickensas vadina pasaulyje nuostabiausiu trumpu pasakojimu, evangelijų evangelija...

Kompozitorius Prokofjevas jo pagrindu sukūrė siuitą. Dailininkai Rembrantas ir Köderis nutapė įspūdingus paveikslus.

O man po ranka pasitaikė trumpa Ernesto Hemingvėjaus istorija „Pasaulio kapitonas“. Ispanų laikraštis „El Liberal“ išspausdino jaudinančią istoriją apie tėvą ir sūnų. Paauglys Pako susikivirčijo su turtingu tėvu ir pabėgo iš namų. Iš pradžių tėvas įpyko. Po kelių dienų sūnui negrįžus suprato, kad šio ketinimai rimti. Tėvas penkis mėnesius jo ieškojo, kur tik įmanoma. Viskas veltui. Galiausiai, nusiminęs, kad jo neranda, į Madrido laikraštį įdėjo tokią žinutę: „Brangus Pako, susitikime antradienį, vidurdienį viešbutyje „Montana“. Viskas atleista. Aš tave myliu. Tavo tėvas.“ Antradienį į viešbučio vestibiulį susirinko virš 800 vaikinų ir vyrų vardu Pako. Visi ieškojo savo tėvo atleidimo.

Kiekvienas trokštame atleidimo, nors nelengvai tai pripažįstame, visi esame kaip Pako. Gali sau kiek nori įsiklabėti, kad viskas gerai, bet niekas taip neišlaisvina, kaip tikras atleidimas, kai jį priimi ir kai dovanoji taip pat.

Evangelijos pasakojime ryškėja trys veikėjai: atgailaujantis jaunesnis sūnus, atleidžiantis tėvas ir save nuteisinantis vyresnis sūnus. Gal kai kuriais gyvenimo momentais, ir mes esame truputį panašūs į kiekvieną iš jų. Nemanau, kad reikia perpasakoti šią istoriją. Paminėsiu tik keletą momentų.

Mes nusidedame dažniausiai dėl to, kad mėginame save įtikinti, jog tai, ką suvokiame esant bloga, šiuo momentu kažkaip yra gera. Jei turime pakankamai drąsos tai pripažinti, pajuntame, kad jau nebesame laimingi. Nes negalime būti karo stovyje su Dievu ir tuo pat metu taikoje su savimi. Galime mėginti, bet nepavyks. O kai nesame taikoje su savimi, savo karo stovį perkeliame ir į santykius su kitais. Tada sunku pamatyti, pajusti kažką gražaus ir gero aplink. Tačiau jei atrandame drąsos ištarti žmogui ir Dievui „Atleisk“ ir patiriame, jog mums atleista, pasijuntame laisvi ir atviri pasaulio gėriui, grožiui, džiaugsmui. Gal tai yra dalelė to, ką reiškia būti laimingu?

Tėvas pamatęs grįžtantį sūnų išbėga jo pasitikti. Nelaukia, kol šis pareis, nelaukia, kol užbaigs savo išpažintį. Jis tiesiog netveria džiaugsmu, kad sūnus grįžo.

Vyresnysis sūnus, regis, turi priežastį nuliūsti. Jis visą gyvenimą dorai gyveno, dirbo savo paveldo žemę, jam turėjo būti skaudu, kai jaunėlis paniekino mylimą tėvą. Juk pikta, kai skaudinamas tavo mylimas žmogus. Tačiau jis leidosi užvaldomas pykčio. Vaišės, tėvo kvietimas, niekas negali pramušti šio pykčio ir apmaudo. Jis nepajėgia atleisti broliui.

Jėzui priekaištaudavo, kad jis priima nusidėjėlius ir valgo su jais. Ir ačiū Dievui, nes dėl to ir mes turime šansą į jo vaišes čia ir per amžius.

O jeigu kam rūpi, kuri savaitės diena geriausia išpažinčiai, kviečiu į Didžiojo Tridienio pamaldas. Gal išgirsite ir apie tai.

 

_______________

 

2016 vasario 14 d., šv. Jonų bažnyčia

I gavėnios sekmadienis, 13 val. Mišių homilija

t.V. Šimkūnas SJ

 Kartais gavėnia lyginama su keturiasdešimties dienų kelione. Todėl šiandien galėtume klausti: kaip keliausiu per gavėnią – kaip turistas ar kaip piligrimas?

Turistas paprastai nori patogios kelionės. Kur bekeliautų, jis visur aplink save nori turėti jam pakankamai įprastą pasaulį, kiek įmanoma mažiau pavojų ar iššūkių. Maistas, viešbutis, kalba, pinigų atsargos… visa turi būti panašiai kaip namuose. Tai kelionės, kurias agentūros siūlo kaip „Viskas įskaičiuota“.  Po tokios kelionės turistas grįžta namo su fotografijomis, suvenyrais ir maloniais prisiminimais. Gal esame panašių patirčių turėję ir daug kas mėgstame vienaip ar kitaip keliauti kiek išgalime.

Piligrimas gi taip pat iškeliauja, tačiau kelionėje ieško kažko daugiau, kas pranoktų jo aplinką. Taigi savo esme piligrimystė yra kelionė į nežinią, kai gali nutikti kas nors nauja, nenumatyta. Piligrimui reikia tikėjimo išdrįsti atsiduoti į Dievo rankas. Jis nusiteikęs nepatogumams, gal net pavojams. Piligrimas taip pat kai ką parsineša namo, bet tai antraeiliai dalykai. Piligrimystės esmė, kad žmogus namo grįžta kažkiek pasikeitęs. Šitaip rašo Jean Dalby Cliff.

Kaip gi keliausime per gavėnią, kaip turistai ar kaip piligrimai? Turistui gavėnia gal nebus labai įdomi, be šiandienės šv. Valentino dienos, Kaziuko mugės ir velykinių nuolaidų nelabai kas viešumoje patrauks akį.

Jeigu išdrįsčiau į gavėnios kelionę leistis kaip piligrimas. Gal jau šiandien galėčiau pagalvoti, kaip sudėliosiu savo kelionės akcentus.

Centrinis Naujojo Testamento įvykis taip pat yra piligriminė kelionė, į kurią leidžiasi Jėzus. Jis keliauja per gyvenimą, per kančią, mirtį ir grįžta namo pas Dievą su Didžiojo penktadienio randais ir Velykų garbe. Tam tikra prasme jis grįžta pasikeitęs, nes su juo grįžtame namo ir visi mes – jo atpirktieji žmonės.

Evangelijų pasakojimas apie Jėzaus gundymą tik patvirtina jo piligrimystę. Paprastai turistai neina į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad būtų taip išmėginti. Be to, Jėzus buvo Dvasios nuvestas ir taip pasitikėjo Dievu, jog ilgai galėjo išbūti keistoje atšiaurioje aplinkoje. Iš dykumos jis grįžo būdamas kitoks žmogus – bandytas, bet nenusidėjęs. Po šių keturiasdešimties dienų jis jau pasirengęs tęsti piligriminę kelionę į nežinomybę per išdavystes, apleidimą, kentėjimus ir netgi mirtį. Jis pasirengęs vesti savo tautą į naują galutinį egzodą, kurį vadiname išganymu.

O kaip mes? Ar nesuksime galvos ir gyvensime kaip turistai, mėgindami pro viską praeiti per giliai neužkabindami, kad nepatirtume diskomforto vidinio ar išorinio? O jei galvočiau apie piligriminę gavėnios kelionę, tai ką nors turėčiau keisti, koreguoti požiūrį, akcentus, peržiūrėti kam ir kiek skiriu laiko, dėmesio, kaip su mano kalba ar ji pagarbi, kaip su mano mintimis ar jos ne per daug apie mane patį, ar įtraukiu ir kitus, ar mano elgesys teisingas....

Pagaliau ar mūsų nepopuliari gavėnia ir paskelbti gailestingumo metai su siūlymais pereiti per 7 bažnyčių duris ir kitos religinės praktikos mums padės kiek nors labiau tapti tikrais piligrimais, o ne religiniais turistais?

Negalvoju, kad mes dabar mesime studijas, darbus, šeimas ir išeisime į Labanoro ar Varėnos miškus. Tačiau kita vertus, gal ši gavėnia, šis sekmadienis, parodantis Jėzų tokį žmogišką ir artimą piligrimą gali pasiūlyti ir man imtis ko nors, kad ir nedidelio, bet tikro žmoniško – krikščioniško.

Linkiu geros kelionės savaitei. Tikiu, iš Dievo malonės ji tokia ir bus. O kaip keliausiu per ją, kaip turistas ar kaip piligrimas, jau priklausys ir nuo manęs.

 

  

2016 vasario 7 d., šv. Jonų bažnyčia

V eilinis sekmadienis Iz 6, 2-8; 1 Kor 15, 1-11; Lk 5, 1-1

tėvo V. Šimkūno SJ homilija

Šiandien Biblijos skaitiniai moko, jog Dievas mus myli, gydo ir skiria misiją. Tiesa, šiuos tris dalykus suvokti užtrunka kone visą gyvenimą.

Pirmame skaitinyje Izaijas sako: „Esu žmogus, nešvariomis lūpomis, kaip man skelbti Dievo žodį?“ Jis buvo išgydytas. Kai Dievas klausia, ką gi jam pasiųsti, Izaijas jau turi ryžo atsakyti „Aš čia – siųsk mane“.

Korinto krikščioniams Paulius kukliai prisipažįsta – esu mažiausias iš apaštalų, nė nevertas apaštalo vardo. Bet čia pat priduria: „Dievo malone, esu kas esu ir jo man suteikta malonė neliko bergždžia“. Paulius žino, kad jis yra mylimas, kad jam atleista, o dabar yra siunčiamas skelbti Jėzų.

Tą pačią temą Luko evangelijoje pratęsia ir apaštalas Petras. Galima numanyti, jog Petras buvo matęs, girdėjęs Jėzų anksčiau ir tikėjo, jog jis turi galių, nes išgydė jo uošvę. Nors ir pavargęs po naktinės  žvejybos, jis tikriausia maloniai klausėsi Jėzaus. Tačiau šį kartą viskas kitaip. Jėzus kreipiasi į jį ir kviečia vėl plaukti į ežerą, užmesti tinklus. Galime tik spėlioti, kokios mintys kilo Petrui, žvejui profesionalui, po nesėkmingos žvejybos. Jėzus buvo šventas žmogus, jis žinojo apie Dievą, bet Petras žinojo apie žuvis. Vis tik Petras paklausė Jėzaus ir išplaukė į antrą žvejonė. Staiga tinklai pilni. Bet vėl paradoksas. Žvejai palieka gausų laimikį, savo valtis, tinklus ir nueina paskui Jėzų nė nežinodami, kas bus toliau. Lyg ir graži istorijos pabaiga, bet šį kartą man labiau įstrigo nesėkminga Petro žvejonė, prisiminė ir kitos jo nesėkmės. O svarbiausia tai, jog nepaisant nieko, Jėzus vis tiek Petrą pasirenka savo apaštalu.

Pora istorijų apie pašaukimą. Tiesa, kunigišką. Bet manau, jos tiktų ir mąstant apie kitus pasirinkimus. Pvz., svarstant kaip atpažinti, kam Dievas mane kviečia? Kaip pasirenkame profesiją, gyvenimo būdą, sutuoktinį. Kaip galime atpažinti iš naujo, jog esi ten, kur ir turi būti, jog pasirinkimas teisingas.

Dviejų laimingų,  jėzuitų istorijos:

Vienas pasakojo: Kai žiūriu į savo vienuolišką – kunigišką pašaukimą atrodo, jog jis dėliojosi pamažu, kaip vaikų dėlionė iš mažų detalių. Pavienės jos nelabai ką reiškia, o tinkamai sudėjus gauname gražų vaizdą. Taip vyko ir mano gyvenime. Augau katalikiškoje šeimoje, močiutė meldėsi ir mane išmokė. Tėvai meldėsi rečiau, vis neturėjo laiko. Tiesa, šeimos šventes šventėme katalikiškai. Paskui buvo parapija, Pirmoji Komunija, turėjau gerą tikybos mokytoją. Paskui buvau padykęs, bet kai reikia ir drausmingas Mišių patarnautojas. Išmokau tvarkingai rengtis, nevėluoti... Atėjo laikas rinktis studijas, profesiją. Su draugu kunigu kalbėdami peržiūrėjome gyvenimo įvykius, kaip dėlionės detales. Pradėjau suvokti, kad Dievas mane kviečia tapti kunigu ir jėzuitu. Kai juo esu jau 15 metų, galių dėkoti Dievui, kad siuntė ženklus, tinkamus žmones ir kvietė tarnystei, į kurią sugebėjau atsiliepti: Aš čia, Viešpatie, siųsk mane.

Kitas jėzuitas pasakojo. Gerai baigęs prestižinę gimnaziją įstojau į prestižinį universitetą. Pasirinkau ekonomiką ir finansus. Bendrakursiai svajojo apie sėkmingas verslininkų karjeras, o aš nežinojau, ko noriu. Tikriausia, kaip ir visi, norėjau būti laimingu. Tik nežinojau kaip. Tokie teoriniai dalykai kaip viso gyvenimo prasmė, ko gero, suvokiami tik žvelgiant atgal, o jaunam žmogui reikia ko nors konkretesnio. Kartą sau pasakiau, jog noriu tokio gyvenimo, kad rytą atsibudus būtų prasmė dėl ko keltis. Taip pradėjau dirbti Raudonojo kryžiaus organizacijoje Austrijoje, pasisiūliau į Balkanus karo metu. Buvo nelengva, bet džiaugiausi, kad galėjau padėti žmonėms. Dabar kas dieną džiaugiuosi galėdamas būti naudingu kitiems kaip kunigas ir jėzuitas.

Pabaigai grįžkime prie Izaijo, Pauliaus ir Petro.  Visi trys kai kada pasirodė kaip nevykėliai. Ką reškia tai patirti tikriausia žinome visi. Laimei, tokie žmogaus apibūdinimai kaip „nevykėlis“ ar madingiau tariant „lūzeris“ (angl. looser) yra mūsų aplinkos, o ne Dievo žodžiai. Jo žodis yra NEBIJOKITE. Šį žodį jis kartoja nuolat, o ypač tada, kai mums kas nesiseka ar reikia imtis ko nors naujo. Jis randa būdų švelniai pasakyti, aš tave išsirinkau ir pašaukiau.

Mūsų medijos ir ne tik jos tikėjimą Dievu dažnai sieja su sėkme. Finansine ir kitokia. Siūlomas supaprastintas pasaulio ir žmonijos modelis, kur tėra tik dvi žmonių kategorijos – sėkmingieji ir nevykėliai. Dievui gi nėra nei sėkmingųjų nei nevykėlių. Jo logika ir vertinimas kitoks. Giliai suvokti, jog esi Dievo mylimas, priimtas ir siunčiamas dirbti jo darbą. Tai nuostabus dalykas. Dar daugiau, tai stebuklas, nes jei šitai nėra stebuklas, tai tada kas?

  1. Kurią iš savo baimių, Dievą prašysiu įveikti šią savaitę, kad labiau būčiau savimi ir drąsiau patarnaučiau kitiems?
  2. Ar mane drąsins ir stiprins Pauliaus žodžiai: „Dievo malone esu kas esu“.

 

 

2016 sausio 17 d., šv. Jonų bažnyčia

II eilinis sekmadienis.  Jn 2,1-11 Vestuvės Kanoje

Tėvo V. Šimkūno SJ homilija

Trečią dieną Kanoje buvo vestuvės. Nuo kokio įvykio tai trečia diena? Kurią vestuvių dieną baigėsi vynas, kai vestuvės švenčiamos visą savaitę? Kodėl Jėzus su savo mama taip šaltai kalba? Ar Jėzus savo stebuklų pradžiai negalėjo pasirinkti ko nors solidesnio nei vandens pavertimas vynu? Ir dar, šis stebuklas vadinamas ženklu. Tačiau ženklas nėra pats sau – kieno ir kam tai skirtas ženklas? Galiausiai kas nors vis tiek tiesmukai paklaus: tai padarė Jėzus vyno iš vandens ar ne, o jei padarė, tai kiek?

Vien šis klausimų kratinys parodo, kad evangelijos ištrauka anaiptol nėra tik paprastas pasakojimas apie vestuves ir nevisai vykusį jų organizatorių.

Ji kaip geras romanas ar filmas turi kelis sluoksnius ir prašosi dėmesio, dvasinio supratingumo ir, žinoma, tikėjimo.

Pradėkime nuo paprastesnių dalykų.

Vestuvės vyko trečią diena po to, kai Jėzus susitiko Natanaelį, tapusį jo mokiniu.

Perkeisto vyno buvo apie 600 litrų.

Dėl šio įvykio galbūt kam nors norėtųsi Jėzų pristatyti kaip magą. Bet Jėzus ne magas. Jis padarė ne šou, o pirmą ženklą.

Jei nori šią istoriją gali pritempti ir feministiniam aiškinimui. Štai kokia supratinga ir atjaučianti yra ši evangelijos moteris, ji pastebi ko žmonėms trūksta ir geriau už patį Jėzų žino, kada jo valanda.

Beje, šiame tekste galime aptikti net ir antikatalikiškos polemikos pėdsakų. Mat reformatorius Cvinglis Jėzaus šaltoką atsaką savo motinai „kas man ir tau, moterie“,  suprato kaip nuorodą, jog Bažnyčioje neturi būti garbinama Marija.

Vienaip ir kitaip ši evangelijos ištrauka ne vienam lyg akibrokštas ar užsigavimo akmuo. O tokiu atveju ir paradoksas, nes evangelijos užsigavimo akmuo vienų atmetamas, bet Dievo pasirenkamas kertiniu akmeniu. Pamatiniu akmeniu ir mūsų tikėjimui.

Ši istorija gali atrodyti kaip akibrokštas ir todėl, kad ją užrašė vienas iškiliausių evangelistų – Jonas. Tik prisiminkime, kaip prasideda jo evangelija. Pradžioje buvo Žodis, tas žodis buvo pas Dievą ir žodis buvo Dievas... Ir staiga antrame skyriuje tokia banali istorija. Per vestuves baigėsi vynas... Pastebėkime, istorija baigiasi be jokio moralo.

Neskubėkime – Jonas išties išmintingas ir labai gilus žmogus. Jis pasakoja mums istoriją, kur nuostabiai ir netikėtai Kalėdų teologiją pristato gyvenimiškai artimai: Dievas tapo žmogumi ir apsigyveno tarp mūsų. Jis tapo mano kaimynu, svečiu.  Šiandien sakytume – atklydusiu pabėgėliu. Tapo tuo, su kuriuo vienaip ar kitaip sueina ir mano kelias.

Nelengva tai suvokti kasdienės tikrovės kontekste, kur žmonės kasdien gimsta ir kasdien miršta, kur visi turime savo rūpesčių, mažų ir didesnių džiaugsmų, planų, svajonių, klaidų ir vėl naujų pradžių. Kur čia dar Dievas... Jis tikriausia patogiai toli ir iš ten pasiklauso mūsų maldų.

Kas gali suvokti, priimti, kad Dievas pats yra tarp žmonių ir parodo paprastų ir nuostabių ženklų, jog gyvenimas perkeičiamas.

Evangelsitas Jonas pasitelkia vestuvių pasakojimą, kad mums po truputį praskleistų kokia nuostabi yra Dievo tapimo žmogumi paslaptis.

Bet ką iš šios istorijos galime išsinešti?

Gyvenimas – kaip didžiulės vestuvės. Marija jose yra tai, kas laiku pastebi stygių, pastebi, jog trūksta gyvenimo džiaugsmo ir kokybės. Ji nekelia panikos, nerašo skambių antraščių, nedaro sensacijos ir neieško kaltų. Stebuklai šitaip nevyksta, tik skandalai. Ji pasidalina rūpesčiu su kitu – ji įtraukia Jėzų. Ji paragina Jėzaus klausyti sutrikusius ir nežinančius ką daryti tarnus. Šie gi iš esmės turi tik gerai atlikti savo darbą.

Taip vanduo perkeičiamas į vyną, dar geresnį, nei buvo. Tiesa, iš pradžių svečiai to nė nepastebi. Jie nė vyno stygiaus, nė jo padauginimo stebuklo nepatyrė. Jie toliau valgo ir geria, kaip įprasta.

O ir mes kartais nepastebime pagerėjimų. Atrodo lyg savaime suprantama, jog mums turi sektis, turi nutikti tik geri, malonūs dalykai.

Marija ir Jėzus vestuvėse niekuo neišsiskyrė, atrodė kaip visi svečiai. Elgėsi, kalbėjo kasdieniškai, paprastai prašė tarnus pripilti vandens...

Visai kaip ir mūsų kasdienos darbai: apsipirkimas, valgio gaminimas, namų valymas, vaikelio ar ligonio priežiūra. Ką visa tai reiškia? Mes šiandien darome tai, ką darė anie tarnai Kanoje. Mes semiame vandens ir duodame artimiesiems ir tik retai kada pastebime, jog kitam jis kaip geras vynas. O ir kitas dažnai nepastebi, nes lyg ir savaime suprantama, kad gavai vandens, kad padėta sriuba... Ir šitaip gali praeiti pro stebuklą, jo nepatirdamas.

Vestuvių sąrangą galime atpažinti savo gyvenime ir pasaulyje. Žmogumi tapęs Dievas šoka globalaus kaimo vestuvėse ir konkrečiai mūsų gyvenime, nepastebimas ir paprastas. Jis įsimaišo tarp nesuskaitomų svečių ir perkeičia vandenį į vyną žmonėms nė nenujaučiant. Jis įkvepia ir padrąsina įvairių specialybių tarnus, kad šie atliktų savo pareigas kaip pridera.

Jis džiaugiasi tokiais žmonėmis kaip Marija, kurie atjaučia, supranta ir pastebi, kai kitam ko stinga. Kurie nelaiko savaime suprantamu dalyku kasdienio gyvenimo dovanos.

Mūsų gyvenimas – kaip vestuvės, kuriose atliekame įvairius vaidmenis. Dažniausiai, ko gero, esame geriantys svečiai. Dažnai – dirbantys tarnai. Kartais gal mokiniai, o gal net Marija. Nenustebčiau, jei po visų teologinių svarstymų kas nors vis tiek prisimins tiesmuką klausimą – tai pavertė Jėzus vandenį vynu, ar ne?

Manau esamasis laikas tiktų geriau. Perkeičia Jėzus vandenį į vyną šiandien, ar ne?

Atsakyčiau taip: palaiminti, kurie kasdien, kai viskas vyksta lyg savaime suprantamai, sugeba įžvelgti Dievo buvimo ir veikimo ženklus.

 

 

 

2016 sausio 3 d., šv. Jonų bažnyčia

Trys karaliai

tėvo Vdmanto Šimkūno SJ homilija

Vienas vaikas sako: Pagaliau iš tikrųjų švenčiame Jėzaus gimtadienį, pagaliau JIS gauna dovanų. Mat per Kalėdas, Jėzaus gimimo šventę, dovanas dovanojomės vieni kitiems, ne Jėzui.

Evangelijos pasakojimas apie tris Rytų išminčius įkvėpė ne vieną legendą ir filmą. Minime tris karalius Kasparą, Melkijorą, Baltazarą pagal tris dovanas. Rytų Bažnyčia moko jų buvus 12. Mano profesorius sako, sunku pasakyti kiek jų buvo, ar jei buvo karaliai, ar mokslininkai, astrologai ar magai… Viena aišku, kad jie buvo vyrai. Kaip manote, iš ko jis taip sprendžia? O gi iš dovanų. Nes jie atnešė Jėzui aukso, smilkalų ir miros. Moterys būtų atnešusios gal sauskelnių, kremo ir dar ko nors, ko reikia dešimties dienų kūdikiui.

O jei rimčiau, tai tie Rytų išminčiai atneša dovaną ir mums – žinią apie Jėzų, tikėjimo liudijimą, atvirumo ir drąsos pavyzdį. Iš pradžių Rytų išminčiai ieškojo naujo karaliaus sostinėje Jeruzalėje, rūmuose, kur gi daugiau. Bet ten rado tik okupantų romėnų statytinį, Erodą. Tačiau jų atkaklumas, juos vedė toliau. Nuostabu, kad jie sugebėjo priimti ir nusilenkti karaliui, rastam ėdžiose.

Ar tai nemoko mūsų atvirumo ir drąsos sutikti Dievą visai ne ten, kur iš anksto tikiesi, kur įprasta. Gal prisimename atvejų, kai pagalbos, gero žodžio, palaikymo sulaukėme iš tokio žmogaus, iš kurio visai nesitikėjome. Gal tai buvo visai nepažįstamas žmogus, ne mūsų draugas? Ar tai negalėtų būti netikėtas Dievo veikimo ženklas ir dovana mums?

Kartą JAV mokykloje mokinių paklausė, kodėl jiems patinka knygos ir filmai apie Harį Poterį? Dažniausiai atsakydavo: „Kad niekada nežinai kas nutiks toliau“. Ta pati nuostaba ir nenuspėjamas kitas žingsnis lydėjo ir Išminčių kelionę pas Jėzų. Jų istorija kursto mūsų smalsumą, kad ir mes išvystume apsireiškiantį Dievą ir gal kaip tik ten, kur nesitikime. Šią mintį pravartu girdėti metų pradžioje, kai dar nežinai, kokie jie bus, kas nutiks ir kur turėsi progų sutikti Dievą.

Įdomu, kad Izraelis laukė Mesijo. Šventraštis bemaž penkis šimtus kartų kalba apie Mesijo atėjimą ir Rašto aiškintojai bei fariziejai tai žinojo, o jam atėjus jo neatpažino. Jį surado ir atpažino – Rytų astrologai gal Babilonijos astronomai, gal Persijos kunigai, taigi – pagonys. Bet kuriuo atveju tai kitų tautų ir rasių žmonės.

Truputis istorijos. Ši šventė Bažnyčioje žinoma graikišku žodžiu epifanija – apsireiškimas. Šalia Velykų tai seniausia šventė, siekianti II amžių. Rytų Bažnyčioje švenčiama viena Viešpaties apsireiškimo šventė. Ji apima Kalėdas, Trijų karalių ir Jėzaus krikšto šventę. Vakarų Bažnyčia išskaidė ją į tris atskiras šventes. Sausio 6  diena buvo parinkta Viešpaties Apsireiškimo diena, nes ji buvo žiemos saulėgrąžos diena, kai švenčiamas pagonių saulės dievo gimtadienis. 331 metais žiemos saulėgrąža buvo perkelta į gruodžio 25 d. Bet sausio 6 d. ir toliau buvo švenčiama kaip Viešpaties apsireiškimo diena. Taip Kalėdos atsiskyrė nuo apsireiškimo. Vis vien pagrindinė mintis – gimęs kūdikis yra Mesijas ir ši džiugioji naujiena skirta visiems žmonėms.

Apie išminčių dovanas: auksą, smilkalus, mirą. Tai pranašiški Jėzaus ateities ženklai.

Auksas – kaip karaliui, smilkalai – kaip Dievui (jie aukojami šventyklose), mira – kvapnus tepalas, kaip žmogui. Mirą naudojo kunigai, ja būdavo tepamas ir mirusio žmogaus kūnas.

Dovanos buvo brangios, kita vertus patogios transportuoti. Gal Juozapas jas pardavė, kai reikėjo pinigų bėgant į Egiptą. Čia vėl duodama erdvės žmonių fantazijai.

Išminčių vardai: Kasparas, Melkijoras, Baltazaras. Tai VI a. siekianti italų tradicija. Taip pat tradiciškai šventinama kreida. Ja krikščionys ant savo namų durų užrašo tris išminčių vardų raides K. M. B. ir metus. Tai ir gi Jėzaus apsireiškimas: tiems, kas pro tas duris praeis bus ženklas, jog už jų gyvena krikščionys. O ten gyvenantiems tai bus kaip malda lotyniškų jos žodžių pirmos raidėsChristus mansionem benedicat – Tegul Kristus namus laimina.

O drąsūs karaliai ar išminčiai tegul mums primins, kad Dievą galime sutikti ir ten, kur visai nesitikėsime. Nesustokime jo ieškoję ir tikrai nenusivilsime. Tuo labiau, kad jis mus jau yra suradęs.