Popiežius Pranciškus

Žinia 27-osios Pasaulinės ligonių dienos proga

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8)

Perskaityti galite paspaudę nuorodą:
http://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/zinios/2018-11-25_ligoniu-dienos-proga-2019

______________________

VASARIO 11 D. MINIMA LIGONIŲ DIENA

Tad šį sekmadienį (vasario 10 d.) melsimės už ligonius,
o po 11 val. šv. Mišių visus norinčius kviečiame priimti ligonių patepimo sakramentą.*

*Ligonių sakramentas įprastai teikiamas tiems, kuriuos vargina sunki liga, senatvė ar laukia sudėtinga operacija

_________________________

___________________

2019 vasario 3 d., šv. Jonų bažnyčia
Eugenijaus Puzynios SJ homilija

« AŠ TROKŠTU JUMS NURODYTI DAR PRAKILNESNĮ KELIĄ » (1Kor 12, 31)

O, kaip dažnai savo išankstiniais nusitatymais, savo menamu „visažiniškumu“, savo rafinuota puikybe – „aš pažįstu tave kaip nuluptą“, mes nejučiomis nužudome bet kokią galimybę gimti naujumui, naujai išganymo ir laisvės vilčiai, atvirai ir nuolat bręstančiai meilei... Kodėl tas mūsų tariamai „visažinis“ kritiškumas taip dažnai nužudo kituose, o ir mumyse pačiuose nuolat Dievo dovanojamą galimybę užmegsti tikrą, atvirą dialogą, kuriame ne mes mokome kitus, bet patys mokomės klausytis, girdėti, priimti kitą su visu jo kitoniškumu? Kokia egzistencinė ar psichologinė baimė mus sukausto užkietiejusiomis kritiškos savigynos grandinėmis, per kurių kurčią žvangesį nebeįstengiame išgirsti švelniai ir vos girdimai prasikalančio tikros tiesos ir laisvės žodžio daigo mūsų ir kitų širdyse?

Šios dienos Luko evangelijos ištraukoje girdime tų, mums visiems labai gerai pažįstamų, žmogiškųjų prieštaravimų užuomazgas, kurios, Jėzaus atžvilgiu, išaugs į atvirą konfliktą ir vėliau netgi į žmogžudystę, arba, kaip mėgtų pasakyti Nyčė – į dievžudystę! Taip, įsivaizuokit - žmogaus negebėjimas mylėti gali netgi nužudyti patį Dievą! Štai kodėl Viešpats drąsina pranašą Jeremiją tapti sutvirtintu ir visa pakeliančiu miestu, geležiniu nepajudinamos vilties stulpu ir visa ištveriančia varine siena, nes jo pranašo misija bus nelengva – reikės ne tik skelbti tiesos žodį, kuris erzina savimi pasitikinčius ir „visažinius“ žmones, bet ir savo kailiu patirti nuožmaus persekiojimo dėl Dievo žodžio bei atstumto ir nesuprasto vienišiaus dalią.

Tad pagrįstai kyla klausimas: kodėl visų, įžengusių į Dievo tiesos ir meilės kelią, laukia šitoks pasipriešinimas, kas yra tokio Dievo žodyje, kad gali sukelti net pačias aršiausias žmogiškų prieštaravimų bangas ir koks yra šis dar prakilnesis kelias, kuris nevengdamas ir ratu neapeidams tų pačių žmogiškųjų konfliktų, padėtų juos ne tik išspręsti, bet dar ir iš jų išgauti deramą pamoką?

Pirmiausia reikia pastebėti, kad Dievo žodis mus nurengia, nuplėšia mūsų užsisenėjusių ir vis dar pagoniškų įsitikinimų skarmalus, mus negailestingai apnuogina savo tiesa – mes vis dar esame egoistai, kupini savo pačių poreikių, tarsi tie vaikai, trypiantys turgavietėje ir trokštantys, kad kiti šoktų pagal jų dūdelę... O kam patinka būti apnuogintam, išryškintam, be jokių apsauginių figos lapų? Niekam! Šitaip galima bent iš dalies paaiškinti, o gal netgi ir pateisinti gynybines reakcijas. Bet iš kur kyla šitas žiaurumas, nuožmus pasipriešinimas tiesai, kuris kraštutiniu atveju gali netgi peraugti į persekiojimą bei žmogžudystę? Atsakymo nereikia toli ieškoti, jis yra mumyse pačiuose – kad ir kokie geri ar šventi bebūtume, mumyse visuose gyvena blogio daigai, kurie, laiku nepastebėti ir neapgenėti, gali sparčiai suviešėti... Tad pirmas žinsnis yra pastebėti ir nuolankiai pripažinti, kad mumyse visuose gyvena blogis. Tai taip pat suponuoja, kad su kantrumu žveltume ne tik į save, bet ir į kitus. Čia prasideda tobulumo kelias – realistiškai ir su kantrybe, o dar geriau, su viltimi žvelgti į save bei kitus. Niekad sau neleisti pasakyti: “aj, toks jau esu“, arba kitų atžvilgiu, “pažįstu tave kaip nuluptą“...

Kitas žingsnis tobulumo kelyje yra suvokimas, kad Dievo žodžio tiesa yra primiausiai meilės tiesa, kuri nors mus ir apnuogina, bet tuojau pat pasiūlo prabangiausius malonės drabužius! Vienintelė aplinkybė ir tuo pačiu sąlyga, kurioje mes galime drąsiai ir be gėdos būti nuogi, yra meilė. Ir kaip dažnai mes klystame manydami, jog Dievas savo įniršiu prieš blogį nori ir mus pasmerkti... Sakyčiau, jog čia ir slypi ta lemtingoji klaida, ta priežastis, kodėl žmonės taip abejingai reaguoja į Dievo žodį, jam pasipriešindami, jį atmesdami. Juk baimė būti atmestam ir pasmerktam ir yra tikroji kritiškumo bei savigynos, o taip pat ir puikybės priežastis. Tad reikia iš naujo patikėti meile, reikia suprasti, jog Dievas iš tiesų tokšta mus visus tiesoje ir meilėje apvalyti, nuskaistinti, atverti didesnei pilnatvei ir laimei! Meilė yra ta vienintelė jėga, ta vienintelė tikrovė, kuri gali ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio blogį perkeisti. Tačiau niekad nepamirškime, jog meilė yra taip pat ir amžinos ugnies žaizdras, į kurį įžengę, neišvengiamai turėsime sudegti, turėsime save prarasti, kad vėl iš naujo save atrastume Kitame, kituose. Štai ko mums tokšta Dievas, štai ko iš tiesų trokšta ir mūsų širdis, štai apie kokį prakilnesnį kelią mums kalba šios dienos Dievo žodis.