Išpažintis

Susitaikymas su tėvais, draugais, vaikais ar kolegomis visuomet palieka džiaugsmą ir ramybę širdyje. Nors kartais tai padaryti būna sunku. Ne visuomet lengva susitaikyti ir su Dievu. Tačiau Dievas, kaip gailestingasis tėvas iš Luko evangelijos pasakojimo, visuomet su meile laukia savo paklydusio sūnaus ar dukters.

Kaltumo jausmas uždaro žmogų savyje. Matome tik savo kaltę. Žmogus lieka vienas ir kenčia. Užuot leidęsis būti matomas To, kuris nesiliauja jį mylėjęs, žmogus bėga pasislėpti… O Geroji Naujiena yra tai, kad Dievas nepasitenkina žmogaus atsiskyrimu, bet imasi iniciatyvos susitaikyti.

Nuodėmės išpažinimas mus išlaisvina ir vėl sugrąžina pas Dievą, atkuria bendrystę su Juo ir Jo Bažnyčia. Norint susitaikyti, pirmiausia svarbu suvokti savo nuodėmę, dėl to gailėtis ir prašyti Gyvenimo Viešpatį „išrišimo“. Dievas tikrai atleidžia tam, kuris prašo.

Kaip atlikti išpažintį

Jei turime 10 minučių pasiruošti išpažinčiai, 7 iš jų geriau praleisti maldoje, žvelgiant į Jėzų. Paskui, jo meilės šviesoje, prisiminkime savo nuodėmes, visus blogus įpročius ir dėl jų nuoširdžiai gailėkimės. Išpažinčiai pasiruošti labai naudingos ir maldaknygės. Taip pat išpažinčiai pasiruošti padėsiančią Sąžinės pežvalgą pagal Jėzaus palaiminimus galite rasti čia.

Prieš išpažintį, kunigui laiminant, persižegnojame. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname žodžiais: Garbė Jėzui Kristui.

Tuomet nuoširdžiai išsakome visas nuodėmes. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus ir sunkiąsias nuodėmes. Neužtenka bendrai išvardinti tik polinkius. Išsakome visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Kunigas besąlygiškai saugo išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai klausome kunigo.

Kai kunigas teikia atleidimą, atsiprašome Dievą sakydami: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės(io)! Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančio ir suteikia atleidimą tardamas: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir priskėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš nuodėmių vardą Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, iš Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas atsisveikina panašiais žodžiais: Viešpats atleido tau tavo nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome: Dėkojame Dievui.

Užmiršus kokią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį.

Išpažinties pabaigoje kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga. Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atgailos vaisius, šią meilės stoką būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti.

Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžkime vengti nuodėmių ir stengtis būti atokiau nuo to, kas gali paskatinti suklupti. O jei vėl parpultume, kelkimės ir eikime prašyti atleidimo. Nuodėmių atleidimui tai pat būtinas skriaudos atlyginimas.

Mūsų bažnyčioje išpažinčių klausoma sekmadieniais, per Vidinio išgydymo pamaldas, kurios vyksta kiekvieno mėnesio pasukutinį pirmadienį arba asmeniškai su kunigu susitarus.

Daugiau apie išpažintį rasite čia.